Publikuojame straipsnį apie tai, kaip tarpukario Lietuvoje buvo vykdoma privalomoji pradinė karo tarnyba. Šis straipsnis išspausdintas naujausiame šių metų žurnalo „Karys“ numeryje . El. versiją atsisiųskite čia – http://goo.gl/bJtwpB
Mindaugas Sereičikas
Prieš devyniasdešimt ketverius metus, Vidurio ir Rytų Europoje įsivyraujant taikai, Lietuvos kariuomenės komendantūrų Naujokų ėmimo komisijos ruošėsi rudeniniam naujokų šaukimui. Neatsitiktinai pavadinta 1926 m. Vyriausiojo štabo Karo mokslo valdybos išleista knyga „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Būtent šauktiniai – būtinosios tarnybos kariai – buvo pagrindinė Lietuvos kariuomenės jėga ir mobilizacinis rezervas.
Karo prievolė tarpukario Lietuvos kariuomenėje
Lietuvos Tarybai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, dar nebuvo galima absoliučiai būti tikriems dėl I pasaulinio karo pabaigos scenarijaus ir tolimesnio imperinių valstybių likimo. Vis dėlto 1918 m. vasaros viduryje jau tapo aišku, kad Vokietijos imperija neišvengiamai pralaimės karą. Lietuvos Valstybės Taryboje (1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba pervardyta Lietuvos Valstybės Taryba) buvo aktyviai diskutuojama dėl kariuomenės steigimo bei kitų galimybių ginti besikuriančią valstybę nuo išorės priešų. Lietuvos Valstybės Tarybos Apsaugos komisija, vadovaujama Stasio Šilingo, parengė projektą, kuriame buvo siūloma kariuomenę organizuoti savanoriškumo principu. Tokį pasirinkimą diktavo laikmečio realijos – ypač trūko visų laipsnių karininkų ir patyrusių puskarininkių, todėl organizuoti kariuomenę būtinosios tarnybos pagrindu pratiškai nebuvo įmanoma.
Pirmajai Lietuvos Respublikos Vyriausybei, vadovaujamai prof. Augustino Voldemaro, delsiant, Lietuvos kariuomenė įkurta tik 1918 m. lapkričio 23 d. išleidus pirmąjį įsakymą. Šiuo įsakymu plk. Galvydžiui-Bykauskui pavesta formuoti 1-ąjį pėstininkų pulką ir jam vadovauti. Lietuvos kariuomenė pradėta kurti iš savanoriškai į tarnybą atėjusių karininkų ir kareivių. Kritiškiausiu momentu lemiamą vaidmenį suvaidino Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai, kurie atsiliepė į naujai paskirto Ministro Pirmininko Mykolo Sleževičiaus vadovaujamos Vyriausybės kvietimą ir, kaip to meto dokumentuose rašoma, laisvanoriškai stojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę bei dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Vis dėlto atsižvelgiant į labai sudėtingą geopolitinę padėtį ilgalaikėje perspektyvoje buvo ypač svarbu užsitikrinti nuolatinį ir stabilų ginkluotojų pajėgų ir mobilizacinio rezervo formavimo procesą.
XX a. pirmojoje pusėje didžioji dalis Europos šalių savo ginkluotąsias pajėgas formavo pagal privalomosios tarnybos principą. Lietuva taip pat nebuvo išimtis. Nors Nepriklausomybės kovų metu į kariuomenę stojo savanoriai, kartu buvo vykdomi ir šaukimai – jauni vyrai privalėjo atlikti nustatyto laiko būtinąją tarnybą.
Tarpukariu vykdytą privalomąją karo tarnybą galima suskirstyti į du etapus: pirmasis – nuo pirmojo šaukimo (1919 m. vasario 10 d.) iki Nepriklausomybės kovų pabaigos, antrasis – nuo Nepriklausomybės kovų pabaigos (1923 m.) iki Lietuvos okupacijos.
Privalomosios tarnybos pradžia galima laikyti 1919 m. vasario 10 d., kai buvo patvirtintos Kariuomenės šaukiamosios instrukcijos, kuriose buvo numatyta pašaukti 1897–1898 m. gimusius sveikus vyrus atlikti būtinąją karo tarnybą. Paskelbtas pirmasis naujokų šaukimas buvo vykdomas etapais atsižvelgiant į Nepriklausomybės kovų eigą ir kintančią padėtį fronte. Pirmieji buvo šaukiami Pietų Lietuvos vyrai – Marijampolėje, Alytuje ir Seinuose mobilizuoti naujokai buvo paskirti į pradėtą formuoti 1-ąjį pėstininkų pulką, o šiek tiek vėliau pašaukti Vilkaviškio, Naumiesčio ir Šakių vyrai, jie buvo paskirti į 2-ąjį pėstininkų pulką. Iki 1919 m. rugsėjo 26 d. į Lietuvos kariuomenę buvo priimti 6 849 vyrai.
Pasibaigus pirmajam naujokų šaukimui Laikinoji Vyriausybė patvirtino „Laikinuosius naujokų šaukimo įstatus“, kurie įsigaliojo 1919 m. spalio 1 dieną. Jie parengti remiantis Rusijos imperijos karo teisės dokumentais. Vadovaujantis šiais įstatais, visoje Lietuvos teritorijoje buvo pašaukti 1896, 1899 ir 1900 m. gimę vyrai. Antrasis šaukimas vyko nuo 1919 m. spalio 15 d. iki 1920 m. rugpjūčio 29 d., t. y. tebevykstant intensyvioms Nepriklausomybės kovoms. Per šį laikotarpį iš pašauktų 33 649 vyrų į kariuomenę buvo priimti 13 536.
Laikinai nusistovėjus taikai Lietuvos Nepriklausomybės kovų frontuose, 1920 m. rugpjūčio 13 d. Steigiamasis Seimas priėmė „Naujokų šaukimo įstatymą“. Vadovaujantis šiuo dokumentu, tą pačią dieną buvo pradėtas Lietuvos piliečių, gimusių 1894, 1895 ir 1901 m., šaukimas. Iš pašauktų 7 583 vyrų į Lietuvos kariuomenę buvo priimti tik 1 822. 1921–1923 m. buvo vykdoma po vieną naujokų šaukimą.
Nepriklausomybės kovų laikotarpiui artėjant į pabaigą, 1922 m. birželio 3 d. buvo paskelbtas „Karo prievolės įstatymas“. Šis teisės aktas nustatė pagrindines karo prievolės normas, kurios vėliau ne kartą buvo tikslinamos, tačiau svarbiausi principai išliko nepakitę. Nuolatinė bendra šaukimo tvarka įsigaliojo 1923 metais. Šaukimo tvarkos įsigaliojimas siejamas su Nepriklausomybės kovų pabaiga ir Lietuvos kariuomenės perėjimu prie taikos meto sudėties – pasibaigus kovoms dalis kariuomenės buvo demobilizuota, kariuomenė reorganizuota, pakeistos karinių dalinių ir padalinių dislokacijos vietos, sudėtis ir struktūra.
„Karo prievolės įstatyme“ numatyta, kad privalomoji karo tarnyba apima karo prievolininkų amžių nuo 20 m. iki 45 metų ir susideda iš: (1) tikrosios karo tarnybos; (2) buvimo atsargoje. 1929 m. karo prievolininkų amžius šiek tiek pailgintas – naujokai į kariuomenę buvo pradėti šaukti sulaukę 21 metų. Šauktinio tarnybą ar alternatyviąją tarnybą visi vyrai turėjo atlikti iki 32 m. amžiaus. Dėl objektyvių priežasčių privalomosios karo tarnybos neatlikę vyrai, atsižvelgiant į jų sveikatą, buvo pervedami į naujokų rezervą arba atsargą.
Žinoma, tarnybą Lietuvos kariuomenėje buvo galima pradėti ir nesulaukus šaukimo. Savanoriais į kariuomenę buvo priimami sveiki jaunuoliai, jaunesni nei įstatyme numatytas šaukiamasis amžius. Taikos metu į Lietuvos kariuomenę buvo priimami 18 metų sulaukę vyrai, o karo metais – 17 metų. Vykstant Nepriklausomybės kovoms į kariuomenės gretas stojo ir jaunesni nei 17 metų savanoriai.
Nuo 1923 m. privalomosios karo tarnybos laikas nuosekliai buvo trumpinamas tiek pėstininkų, tiek specialiuose daliniuose, kol 1929 m. buvo suvienodintas ir truko 18 mėnesių. Trumpėjantį karo tarnybos laiką lėmė taikos meto sąlygos – pasibaigus ginkluotiems konfliktams nebebuvo poreikio nuolatos laikyti parengtyje didelę kariuomenę ir dėmesys buvo skiriamas mobilizacinio rezervo suformavimui.
Tarnyba Lietuvos kariuomenėje dėl objektyvių priežasčių galėjo būti atidedama iki 2 metų, pavyzdžiui, mokytojams, kai kurių mokyklų mokiniams, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentams, sergantiems ir besigydantiems įvairias traumas, vieninteliams šeimos maitintojams, o savininkams, kurie valdo žemę, įmonę ar dirbtuves, tarnybos pradžia būdavo atidedam iki metų. Visiškai nuo tarnybos Lietuvos kariuomenėje buvo atleidžiami visų konfesijų dvasininkai, taip pat dėl sveikatos pripažinti netinkantys rikiuotės tarnybai. Kurį laiką nuo tarnybos buvo atleidžiami matininkai ir agronomai, taip pat jūreiviai. Tarpininkaujant įvairioms institucijoms, karo tarnyba taip pat buvo atidedama valstybės tarnybai reikalingiems specialistams – inžinieriams, teisininkams ir kitiems.
Pasibaigus tarnybai Lietuvos kariuomenėje kareiviai buvo išleidžiami į atsargą, o sulaukę 36 m. amžiaus perkeliami į apsaugą. Nuo 1929 m. atsargos karių sistema pertvarkyta – pasibaigus tarnybai kariai buvo išleidžiami 2 metams sąlyginių atostogų, o vėliau iki 45 m. amžiaus buvo laikomi atsargoje ir periodiškai kviečiami į pakartotinius apmokymus.
Tarpukario šauktinio tarnyba
Jaunuoliai, gavę šaukimą į Lietuvos kariuomenę, nurodytą dieną atvykdavo į artimiausią komendantūrą, t. y. karinės administracijos įstaigą, kuri jai paskirtoje teritorijoje buvo atsakinga už šaukimų vykdymą, rezervo karių registravimą ir jų pakvietimą į pakartotinius mokymus. Tarpukariu komendantūros turėjo ir daugiau įvairių funkcijų, pavyzdžiui, vykdydavo karo cenzūrą, prisidėdavo renkant kariuomenės žvalgybai svarbią informaciją, o Nepriklausomybės pradžioje atlikdavo ir policijos funkcijas. Prie kiekvienos komendantūros veikdavo Naujokų ėmimo komisija, kurią sudarydavo: pirmininkas – apskrities viršininkas, nariai – Krašto apsaugos ministerijos atstovas karininkas, apskrities tarybos narys ar miesto valdybos pirmininkas (kartais jo įgaliotas asmuo). Patariamaisiais balsais šiose komisijoje dalyvaudavo valsčiaus viršaitis ar miesto burmistras. Sveikatai patikrinti į komisiją buvo įtraukiami du gydytojai – Krašto apsaugos ministerijos atsiųstas ir apskrities. Buvo užpildomi atvykusių jaunuolių dokumentai – priėmimo į kariuomenę formuliarai, pradedamas tarnybos lapas, o Naujokų ėmimo komisijos gydytojai patikrindavo sveikatą. Vėliau, po pirmojo sveikatos patikrinimo ir dokumentų sutvarkymo, kareiviams būdavo išduodami priėmimo į kariuomenę liudijimai.
Apskrities komendanto sprendimu, kareiviai būdavo paskirstomi į karinius dalinius. Naujokus skirstant į tarnybos vietas buvo atsižvelgiama į jų sveikatą, ūgį, kilmės vietą, veiklą iki tarnybos ir ypač į įgytą išsilavinimą. Pavyzdžiui, 1924 m. komendantūroms išsiųstame Krašto apsaugos ministerijai labai skubiame slaptame nurodyme rašoma, kad į kavalerijos dalininius skirti: „ūkininkų vaikus, nemažesnius, nei 168 cm ūgio ilgomis kojomis, sveriančius ne daugiau kaip 76 kg“. Nurodyme pažymima, kad neraštingų naujokų, paskirtų į kavalerijos dalinius, negali būti daugiau nei 40 proc. Tarnyba Šarvuočių rinktinėje, Autorinktinėje ar Karo aviacijoje buvo laikoma prestižine, todėl neretai kariai patys pareikšdavo norą tarnauti šiuose daliniuose. Deja, apskrities komendantas ne visada atsižvelgdavo į šauktinio norus, o jo sprendimas, skiriant tarnybos vietą, buvo galutinis.
Po priėmimo į tarnybos vietą naujokai trumpam laikui buvo išleidžiami į namus parsiruošti tarnybai. Gavęs instrukcijas, būsimas karys turėjo pasirūpinti tarnybai reikalingais daiktais ir juos susidėti į susimeistrautą naujoko dėžutę. Paskirtą dieną naujokai atvykdavo į nurodytą vietą ir kariuomenės transportu toliau vykdavo į jiems numatytą tarnybos vietą. Neretam naujokui tai buvo reta galimybė važiuoti traukiniu ir aplankyti tolėliau nuo jo gimtųjų namų nutolusius didžiuosius Lietuvos miestus – Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį ar Alytų. Kelionės tarpukariu net ir šalies viduje nebuvo dažnos.
Į paskirtą tarnybos vietą atvykusiam naujokui buvo išduodama uniforma ir tarnybos dokumentai – Kareivio užrašų knygelė (kurioje sužymima visi išduoti daiktai, priskirto ginklo numeris, atlyginimai) ir Šaudymo knygelė (šioje knygelėje buvo registruojami kareivio šaudymo pasiekimai). Šiuos dokumentus šauktinis turėdavo visą tarnybos laiką.
Prasidėdavo tarnyba. Pašauktieji kariai iki priesaikos oficialiai buvo vadinami jaunais kareiviais. Atsižvelgiant į šauktinio išsilavinimą, dalinyje jie buvo suskirstomi į dvi grupes: pirmoji – raštingi, turintys ne mažesnį nei 4 gimnazijos klasių išsilavinimą, antroji – mažiau raštingi ar neraštingi. Pirmosios grupės kariai buvo skiriami į mokomąsias kuopas ar komandas (atitinkamai kavalerijoje – į mokomąjį eskadroną, artilerijoje – į mokomąją bateriją). Mokomuosiuose daliniuose buvo rengiami būsimieji puskarininkiai – jaunesnieji vadai. Atsižvelgiant į dalinio poreikius, dalis naujokų buvo siunčiami į įvairias mokomąsias grupes kituose daliniuose ar puskarininkių mokyklas. Pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės daliniams reikalingus ryšio specialistus (telefonininkus ir telegrafininkus) paruošdavo Elektrotechnikos bataliono mokomasis padalinys, karo policininkus – Kauno miesto ir apskrities komendantūros Mokomoji kuopa, kavalerijos ir artilerijos daliniams reikalingi veterinarijos puskarininkiai mokydavosi Veterinarijos tarnybos Puskarininkių mokykloje, o būsimieji sanitarijos puskarininkiai – Kaune įsikūrusioje Dr. Jono Basanavičiaus karo ligoninėje baigdavo kursus ir grįždavo tęsti tarnybą. Likusieji raštingi naujokai, paskirti į jų tarnybos dalinio mokomąjį padalinį, baigdavo nustatytą mokomąjį kursą. Šie kursai, priklausomai nuo tarnybos vietos, skirdavosi savo trukme ir mokymosi programa. Baigusiems mokomuosius padalinius ir išlaikiusiems egzaminus būdavo įteikti pažymėjimai ir nustatyta tvarka jie būdavo pakeliami į jaunesniojo puskarininkio ir vėliau į vyresniojo puskarininkio laipsnį.
Mažiau raštingi naujokai, išskirstyti po tarnybos dalinio padalinius, baigdavo jaunojo kareivio kursą. Šis kursas – tai bazinių įgūdžių kursas, kurio metu kareiviai išmokdavo rikiuotės pratimų, mokydavosi vidaus tarnybos, lauko tarnybos, drausmės statutus, susipažindavo su ginklais – šautuvais ir karabinais, taip pat su mažesniųjų padalinių ginklais – kulkosvaidžiais ir automatiniais pabūklais. Skirtingai nei dabar, tarpukariu jaunojo kareivio kursas nebuvo unifikuotas – jis reikšmingai skirdavosi atsižvelgiant į tarnybos vietą. Kurso metu naujokus mokydavo liktiniai puskarininkiai ir karininkai, taip pat ankstesniųjų šaukimų kareiviai.
Šauktiniai, baigę mokomąjį padalinį ar jaunojo kareivio kursą, iškilmingai prisiekdavo tarnauti Lietuvos Respublikai. Po priesaikos jaunojo kareivio vardas buvo pakeičiamas į eilinio karinį laipsnį. Baigusieji mokomuosius padalinius atitinkamai būdavo pakeliami į jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Prisiekus prasidėdavo antrasis tarnybos etapas – kareiviai paskirtuose nuolatinės tarnybos padaliniuose vykdydavo jiems pavestas vidaus ir lauko tarnybos užduotis, tobulindavo karinius įgūdžius. Žinoma, tarnybos turinys skirdavosi. Pavyzdžiui, kavalerijos šauktiniai daugiausiai laiko praleisdavo manieže ir poligone mokydamiesi tinkamai valdyti žirgus, o būsimieji artileristai daugiau dėmesio skirdavo tiksliems skaičiavimams ir šaudymo technikos tobulinimui, pėstininkų parengimas sąlyginai buvo monotoniškesnis – didžioji dalis laiko buvo skirta šaudybai ir manevravimui. Inžinerijos dalinių kareiviai tarnybos metu mokydavosi įrengti inžinerines užtvaras, statyti laikinus pontoninius tiltus, tiesė elektros ir telegrafo laidus, geležinkelio kelius, mokėsi įvaldyti vis didesnę reikšmę įgyjančią šarvuotąją techniką (tankus Renault F17, šarvuočius Landsverk 181-29/34 ) ir įvairius automobilius.
Pasak Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Mikučio: „kareiviai pagal savo tradicijas visą tarnybą (18 mėnesių) kariuomenėje skirstė į tris kategorijas: tarnaujantis pirmuosius šešis mėnesius vadinosi „šlapukais“, kitus 6 mėnesius – „gaisriukais“ ir paskutinius 6 mėnesius – „senais kareiviais“. Buvo sugalvota net tokia komanda: „seniai kareiviai deši“ (dešinėn ir žygiuoja namo), „gaisras šeši“ (liko tarnauti 6 mėnesiai) ir „šlapukai į kareivines bėgte marš“ (dar toli iki namų)“.
Šauktiniai su visa kariuomene dalyvaudavo vasaros pratybose didžiuosiuose kariuomenės poligonuose (Varėnoje, o vėliau Gaižiūnuose). Pratybų metu didžiausiais dėmesys buvo skiriamas praktinių įgūdžių pritaikymui. Pavyzdžiui, artileristai privalėjo pademonstruoti šaudymo įgūdžius, kavalerijos raiteliai – gebėjimus manevruoti. Lietuvos kariuomenės vadu paskyrus jauną Generalinio štabo plk. ltn. Stasį Raštikį, nuo 1935 m. kasmet rudenį vykdavo didieji kariuomenės manevrai, kurių metu skirtingi kariuomenės junginiai (pėstininkų divizijos) treniravosi sąveikauti su kitais kariuomenės padaliniais. Šių manevrų metu buvo suformuojamos dvi rinktinės: mėlynoji ir raudonoji, kurios imituodavo potencialių Lietuvos priešų galimus karinius veiksmus.
Šauktiniai už gerus pasiekimus tarnyboje buvo įvairiai skatinami: už gerą tarnybos pareigų išmanymą (geriausiai išlaikę mokomojo padalinio baigiamuosius egzaminus, laimėję prizines šaudymo pratybų vietas) būdavo apdovanojami specialiais šauktiniams skirtais kišeniniais laikrodžiais. Už nepriekaištingą tarnybą pulko vadas pakeldavo į grandinio laipsnį ar apdovanodavo padėka. Dažno kareivio laukiamas paskatinimas buvo ilgesnės atostogos ar atleidimas nuo vidaus tarnybos.
Kiekvienas šauktinis, priklausomai nuo jo laipsnio, smulkioms išlaidoms gaudavo mėnesinį atlyginimą. Pavyzdžiui, 1926 m. eilinis gaudavo 5 Lt, grandinis – 5,40 Lt, jaunesnysis puskarininkis – 6,30 Lt, vyresnysis puskarininkis – 7,50 Lt, o viršila – 10,50 Lt.
Pasibaigus 18 mėn. privalomajai karo tarnybai šauktiniai buvo išleidžiami į atsargą (pradžioje į sąlygines atostogas dvejiems metams). Kareiviui išvykstant iš dalinio, jam buvo išduodamas „Atsargos kario liudijimas”, kurį jis privalėjo pateikti prisistatydamas į artimiausią komendantūrą. Po tarnybos toks karys kasmet turėjo joje registruotis. Atsargoje esantieji kariai periodiškai buvo šaukiami į pakartotinius mokymus siekiant išlaikyti jų pasirengimo lygį.
Tarnybos Lietuvos kariuomenėje nauda
Tarpukario Lietuvos realijos diktavo, jog kariuomenė ne vien parengdavo šalies gynybai reikalingą mobilizacinį rezervą, bet ir veikė kaip mokykla. Neretam naujokui tarnyba Lietuvos kariuomenėje taip pat buvo galimybė išmokti rašyti ir skaityti. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo labai aktuali mažaraštystės problema, todėl 1920 m. pavasarį kiekviename dalinyje buvo įkurtos švietimo komisijos, o didesniuose daliniuose – ir knygynėliai. 1922–1926 m. Lietuvos kariuomenėje tarnavo 38 proc. beraščių ir mažaraščių. Siekiant išmokyti kareivius skaityti ir rašyti, buvo parengta 4 mėnesių trukmės pradžios mokyklos programa ir išleisti reikalingi vadovėliai.
Tarpukario kariuomenėje šauktiniai ne vien įgydavo būtinus karinius įgūdžius, bet daugelis taip pat įgydavo ir civiliniame gyvenime praverčiančių žinių. Dalis šauktinių, be jau minėto mokėjimo skaityti ir rašyti, baigę tarnybą įgydavo profesijas, pavyzdžiu: baigę arklių kaustymo kursus grįžę po tarnybos galėjo verstis šiuo amatu, Autorinktinėje baigę „karinio šoferio“ kursus po tarnybos įsidarbindavo vairuotojais, paklausūs buvo ir sanitarijos bei veterinarijos puskarininkiai. Mokomuosius padalinius baigusiems ir gerai tarnavusiems puskarininkiams dažnai būdavo pasiūloma pratęsti tarnybą liktiniu puskarininkiu. Kariuomenei rekomendavus ir jai tarpininkaujant, apmokyti puskarininkiai buvo paskiriami į įvairiais valstybines įstaigas ir institucijas, pavyzdžiui, į viešąją ar pasienio policiją, girininkijas, miestų savivaldybes bei jų įstaigas.
Alternatyvi karo prievolė: kariūnai aspirantai ir teritoriniai dragūnai
Kaip ir šiuo metu, tarpukariu taip pat buvo galima atlikti alternatyvią karo prievolę. Išsilavinę šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, kurie buvo baigę ne mažiau kaip 6 gimnazijos klases (nuo 1928 m. – 8 gimnazijos klases), nepriekaištingos reputacijos ir atitinkantys sveikatos reikalavimus, nuo 1926 m. sausio mėnesio buvo priimamai į prie Karo mokyklos pradėjusius veikti aspirantų kursus. Šių kursų atitikmuo šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje yra jaunesniųjų karininkų vadų mokymai. Kursų įstiegimą lėmė didėjantis atsargos (mobilizacinio rezervo) jaunesniųjų karininkų poreikis. Kartu su rudens šaukimu tarnybą pradėdavę kariūnai aspirantai tarnaudavo 12 mėn. (vėliau, nuo 1937 m. tarnybos laikas pailgintas iki 15 mėn.). Per tarnybos laiką būsimieji atsargos karininkai mokydavosi karybos disciplinų (bendrųjų civilių disciplinų nebuvo mokoma) ir, specialiai komisijai paskirsčius, atlikdavo stažą kariniuose daliniuose. Aspirantų kursai, kaip galimybė atlikti karo prievolę, buvo populiarūs, ypač tarp studentų. Prezidento Antano Smetonos sūnus Julius Rimgaudas Smetona 1937 m. rugsėjo 15 d. taip pat baigė aspirantų kursus ir jam buvo suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis. Iki 1940 m. pabaigos Karo mokykloje aspirantų kursus baigė 15 laidų, atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis suteiktas 2 869 kariams. Šie kursai ne vien leido suformuoti reikalingą atsargos karininkų rezervą, bet ir geriau gynybos tikslams išnaudoti išsilavinusių karių potencialą.
Nuo 1934 m. ūkininkai galėjo atlikti alternatyvią karo prievolę – 1934 m. gegužės 1 d. buvo priimtas „Teritorinių dragūnų įstatymas“. Vadovaujantis šiuo įstatymu, į teritorinių dragūnų tarnybą buvo priimami vyrai, privalantys atlikti karo prievolę ir tinkami tarnauti kavalerijoje bei sumokantys per metus nustatytą žemės mokesčio sumą ir galintys išlaikyti žirgą. Apskrities komendantui pareiškęs norą būsimas teritorinis dragūnas būdavo išsiunčiamas į vieną iš trijų Lietuvos kariuomenės kavalerijos pulkų, kuriame išeidavo trumpesnę, t. y. 7 mėnesių mokymosi programą (kaip jau minėta, šauktiniai tarnaudavo 18 mėn.), ir po iškilmingos priesaikos būdavo išleidžiamas į sąlygines atostogas bei užsiregistravęs artimiausioje komendantūroje grįždavo į namus. Kasmet periodiškai dragūnai mėnesį (rugsėjį spalį) dalyvaudavo mokymuose. Į namus teritorinis dragūnas išvykdavo su jam priskirtu žirgu, pakinktais, balnu, kardu ir uniforma. Po dešimties tarnybos metų žirgas, balnas ir pakinktai būtų likę teritoriniam dragūnui, o ginklas – kardas – būtų gražinamas į dalinį. Teritorinių dragūnų tarnyba, palyginti su aspirantais, buvo gerokai mažiau populiari.
