Žygeivių registracija Onuškio Kipro Petrausko aikštėje.
Susitikimas su Trakų 1006-osios šaulių kuopa.
Žygio atidarymas. Sveikinimo kalbos ir instruktažas.
Pėsčiųjų žygis Onuškio miestelio apylinkėse: V. Voverio-Žaibo organizuotos pasalos vieta ir gimtasis Bakaloriškių kaimas, Onuškio partizanų kapinės.
Taiklumo išbandymas su Vilniaus V. Voverio-Žaibo 1029-ąja kovinių šaulių kuopa.
Šauliškos vaišės.
Žygio pabaiga Onuškio Kipro Petrausko aikštėje.
Vaclovas Voveris-Žaibas (1922–1949) – vienas ryškiausių Dainavos apygardos vadų, kurio autoritetas skambėjo visame regione. Jo karinis kelias prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai aplink Bakaloriškių kaimą siautėjo raudonieji partizanai – diversantai. V. Voveris stojo į savisaugos būrį ginti savo namų. 1944 m. sudeginus kaimą ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, jis nedvejodamas pasitraukė į mišką.
Žaibas garsėjo kaip drausmingas, žodžio besilaikantis vadas ir talentingas strategas. Iki žūties dalyvavo ir vadovavo beveik 30 susirėmimų – visi baigėsi pergale. Ypač išgarsėjo 1948 m. pasala kelyje į Onuškį: minomis sustabdytas sunkvežimis, o likusieji sunaikinti kulkosvaidžių ugnimi.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas jį apibūdino kaip bebaimį, šaltakraujį vadą, kuris kritinėmis akimirkomis neprarasdavo orientacijos. Jo ramybė, pasitikėjimas ir lyderystė įkvėpė kovotojus. V. Voveris-Žaibas tapo pasipriešinimo ir Tėvynės meilės simboliu, kėlusiu tautos dvasią.