Žygio pradžia:
Žygis lankant plk. Juozą Vitkų-Kazimieraitį menančias vietas:
Žygio pabaiga:
Juozas Vitkus (1901–1946) – Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Belgijoje mokęsis karo inžinierius. Prasidėjus okupacijai, jis liko ištikimas kario priesaikai ir pasitraukė į mišką ginti Tėvynės. Taip pat preciziškai, kaip braižydavo inžinerinius planus, jis ėmėsi kurti vieningą pasipriešinimo struktūrą. Per pusantrų metų Kazimieraitis suvienijo visų Pietų Lietuvos partizanų pajėgas, įkūrė bendrą štabą ir parengė politinę deklaraciją, nubrėžusią laisvos Lietuvos viziją.
Būdamas kone dvigubai vyresnis už daugelį kovotojų, J. Vitkus miško broliams atstojo tėvą. Savo autoritetą jis pelnė ne tik kariniu laipsniu, bet ir išskirtine morale: atkalbinėdavo vyrus nuo keršto ir žiaurumų, mokė dvasinės ištvermės ir pats rodė pasiaukojimo pavyzdį. Ne veltui jis pasirinko Kazimieraičio slapyvardį – Lietuvos kariuomenės ir jaunimo globėjo, šv. Kazimiero, garbei.
Kad apgintų visas Lietuvos šeimas, Kazimieraitis turėjo palikti savąją. Nors jo žmona Genovaitė ir šeši vaikai patyrė žiaurų persekiojimą ir tremtį, tėvo maldos išsipildė – jie išgyveno ir sulaukė Nepriklausomybės atkūrimo.