Didžiosios kovos apygardos partizanams atminti

Žaliojo Velnio slapyvardis priešams kėlė baimę, o laisvės kovotojams – pagarbą. Vadovaujant Jonui Misiūnui Didžiosios Kovos apygarda pasiekė aukščiausią pakilimo tašką. Įvykių liudininkai pasakoja, kad jis su savimi dažnai nešiodavosi rašomąją mašinėlę ir rašydavo įvairius įsakymus bei atsišaukimus. Partizanas buvo labai energingas, turėjo organizacinį talentą. NKVD daliniams sunaikinus ryšių punktus, išblaškius kovotojus, sudeginus vienkiemius, po keleto dienų vėl veikdavo sudėtinga apygardos štabo ir būrių ryšio sistema. Žaliasis Velnias slapyvardžiu jis minimas dažniausiai. Tačiau paskutiniaisiais partizanavimo mėnesiais jis pasirašinėjo ir 300 kitų slapyvardžių. Visi J. Misiūną prisimena kaip aukštą, tvirto stoto vyrą. Pasakojama, esą vieno mūšio metu jam vos pavyko ištrūkti iš bunkerio, nes per pečius įstrigo angoje. Nepaisant tvirto sudėjimo, jis sugebėdavo keliauti nepastebėtas, o jam einant mišku nenukrisdavo nė lapelis. Jo žmonos Onos sesuo prisimena, kad Žaliasis Velnias visada sakydavo: „Aš stengiuos, kad mano vaikai svetimoj pastogėj negyventų…“