Pirmąjam Lietuvos partizanų pasiuntinių 1947 m. gegužės žygiui į Vakarus atminti

1947 m. pavasarį Lietuvos partizanų vadovybei tapo aišku: Vakarų pagalbos savaime nesulaukiama, o sovietų saugumas, naudodamasis išdavikais, bando sunaikinti pogrindį iš vidaus. Buvo priimtas drąsus sprendimas – patiems pralaužti Geležinę uždangą, nunešti žinią Vakarams ir užmegzti tiesioginius ryšius. Šiai misijai atrinkti atstovai Juozas Lukša ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas.

Vienintelė galima kryptis buvo kiek didesnis nei 100 km sienos ruožas su Lenkija. Gegužės pradžioje J. Lukša, J. Krikščiūnas ir trys patyrę palydovai priartėjo prie mirtinai pavojingos ribos. Žygis reikalavo neįtikėtino atsargumo ir išradingumo: vyrai slinko apsikaišę lapuotomis šakelėmis, o sėkmingai kirtus sieną, patyręs gidas Aleksas Kelertas-Stumbras visiems ištepė batų padus terpentinu. Tai padėjo sunaikinti pėdsakus ir suklaidinti rusų pasieniečių šunis, mat sovietų pajėgos partizanus persekiodavo net ir įsiveržusios 20 kilometrų į Lenkijos teritoriją. Klaidūs keliai baigėsi sėkmingai – atstovai pasiekė Varšuvą.

1947 m. birželį atgal į Lietuvą teko veržtis su ugnimi – ties Pašešupio mišku įvyko susidūrimas su sovietų pasieniečiais. Taikliai šaudydami ir klaidindami priešą, partizanai sugebėjo prasmukti be nuostolių.

Nors tiesioginės ginkluotės iš Vakarų partizanai tąkart negavo, žygio rezultatai buvo milžiniški. Buvo sutrikdyti destruktyvūs KGB žaidimai ir parsivežtas britų žvalgybos klausimynas. Tai suteikė kovotojams naują viltį ir tikslą: partizanai visoje Lietuvoje pradėjo sekti sovietų traukinių judėjimą, rinkti informaciją apie karinius dalinius, trėmimus ir represijas – ruošėsi Vakarų pagalbai ir antrajam žygiui per sieną.