Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
27 2
6 9
17
18 19 21 22 23
27 28 29 30
1 2 3 4 5 6 7

 

BSGP raida

ES BENDRA SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA (BSGP, angl. Common Security and Defence Policy, pranc. Politique commune de sécurité et de défense) – integrali Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) dalis. BSGP yra vienas iš ES išorinės politikos įrankių.

 

Geopolitinė situacija šaltojo karo metais bei suverenumo samprata ilgą laiką ribojo Europos Bendrijų valstybių narių pasiryžimą glaudžiau bendradarbiauti užsienio politikos ir gynybos srityse. Pirmas nesėkmingas bandymas sukurti Europos gynybos bendriją ir Europos politinę bendriją buvo XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje. Taip pat buvo nepritarta ir Prancūzijos iniciatyva parengtam Fušė planui 70-ųjų pradžioje, kuris numatė bendros užsienio ir gynybos politikos sukūrimą.

 

Pirmasis nedidelis žingsnis link bendros Europos užsienio ir saugumo politikos buvo žengtas 1970 m., kai EB valstybių narių užsienio reikalų ministrai sutarė sukurti Europos politinį bendradarbiavimą (EPB) – konsensusu paremtą tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sistemą, įgalinančią valstybes dalintis informacija ir koordinuoti užsienio politiką bei, esant galimybėms, imtis bendrų veiksmų. 1981 m. užsienio reikalų ministrai pirmą kartą pritarė, kad EPB rėmuose gali būti svarstomi iki tol nuošalėje palikti saugumo politikos klausimai.

 

1986 m. EB valstybių narių priimtame Suvestiniame Europos akte (angl. Single European Act) EPB įteisinama kaip atskira valstybių narių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritis bei pakartojama ankstesnė nuostata glaudžiau koordinuoti pozicijas dėl politinių ir ekonominių saugumo aspektų. Kartu buvo pabrėžta, kad bendradarbiavimas saugumo klausimais EPB rėmuose neužkerta kelio bendradarbiavimui Vakarų Europos sąjungos (VES) ar NATO rėmuose.

 

Šaltojo karo pabaiga ir ją sekusi geopolitinės aplinkos kaita paskatino EB ieškoti didesnio vaidmens tarptautinėje arenoje ir glaudesnių politinio bendradarbiavimo formų. 1992 m. Mastrichte pasirašytoje Europos Sąjungos sutartyje Europos politinis bendradarbiavimas buvo pakeistas Bendrąja užsienio ir saugumo politika (BUSP). Lyginant su EPB, BUSP toliau pastūmėjo ES valstybių narių bendradarbiavimą užsienio ir saugumo politikos srityje trimis aspektais: pirma, ji apėmė visas užsienio ir saugumo politikos sritis, ilgalaikėje perspektyvoje numatant „bendros gynybos politikos galutinį suformavimą, kuris ilgainiui sudarytų sąlygas pereiti prie bendros gynybos”; antra, ji numatė, kad valstybės narės turi suderinti savo nacionalines politikas su bendromis ES pozicijomis; trečia, naujo teisinio instrumento – bendrųjų veiksmų – pagalba konkrečiam tikslui pasiekti ES gali panaudoti visus ES turimus išteklius – politinius, finansinius, diplomatinius ir kt.

 

1996 – 1997 m. vykusioje tarpvyriausybinėje Mastrichto sutarties peržiūros konferencijoje bendros užsienio ir saugumo politikos reforma buvo viena svarbiausių temų. 1997 m. liepos mėn. VES Taryba priėmė deklaraciją dėl VES vaidmens ir santykių su ES bei NATO, kurioje Petersbergo užduotys ir jų vykdymui reikalingi gynybiniai pajėgumai pavadinti esminiu ir būtinu Europos saugumo ir gynybos identiteto elementu. Ši deklaracija buvo pridėta prie modifikuotos Europos Sąjungos sutarties ir tokiu būdu inkorporuota į ES sutartis.

 

1997 m. spalio mėn. Amsterdame pasirašyta modifikuota Europos Sąjungos sutartimi (dažnai vadinama Amsterdamo sutartimi) buvo žengtas dar vienas žingsnis link glaudesnio bendradarbiavimo: įkurtas vyriausiojo įgaliotinio BUSP postas, Petersbergo užduotys įtrauktos į ES sutartį, pakartota ES sąsaja su VES.

 

Be BUSP sukurtos institucinės sistemos, glaudesniam bendradarbiavimui gynybos srityje buvo reikalinga ir valstybių narių politinė valia. Lūžis buvo pasiektas 1998 m. gruodžio mėn. Sent Male vykusiame Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos viršūnių susitikime, kurio metu buvo priimta deklaracija, pasisakanti už pilnavertį ES vaidmenį tarptautinėje arenoje bei kviečianti įgyvendinti Amsterdamo sutarties nuostatas dėl bendros gynybos politikos sukūrimo. Deklaracijoje akcentuota, kad ES turi turėti nepriklausomus karinius pajėgumus, kuriuos galėtų panaudoti sprendžiant tarptautines krizes.

 

1999 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikimas Kelne davė pradžią Europos saugumo ir gynybos politikai (ESGP) – valstybės narės ne tik pritarė Sent Malo deklaracijos tikslams, bet ir akcentavo būtinybę mobilizuoti ES resursus bei patikimas karines pajėgas, įgalinančias ES nepriklausomai veikti sprendžiant tarptautines krizes, ir sukurti sprendimų priėmimo mechanizmą ES resursų bei pajėgų panaudojimui krizių metu. Susitikime ES Tarybos generaliniu sekretoriumi ir vyriausiuoju įgaliotiniu bendrai užsienio ir saugumo politikai buvo paskirtas buvęs NATO generalinis sekretorius Javieras Solana.

 

Nuo 1999 m. iki 2002 m. ESGP žengė į priekį su kiekvienu Europos Vadovų Tarybos susitikimu.

1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio Europos Vadovų Taryba nusprendė iki 2003 sutelkti 50-60 tūkst. karių ES pajėgas, kurios per 60 dienų galėtų būti panaudotos vykdant ES vadovaujamą karinę operaciją. Tai nebuvo Europos kariuomenės kūrimas, karinis personalas išliko nacionalinių karinių pajėgų sudėtyje. 2000 m. birželio mėn. Europos Vadovų Tarybos susitikime Feiroje buvo nutarta greta karinės vystyti civilinę ESGP dimensiją ir buvo iškeltas tikslas iki 2003 m. parengti 5 tūkst. policininkų, kurie galėtų dalyvauti ES civilinėse operacijose, bei pasiūlyta Taryboje įkurti Krizių valdymo civilinius aspektus nagrinėjantį komitetą.

 

2000 m. gruodžio mėn. Nicoje susirinkusi ES Vadovų Taryba priėmė svarbius tolimesnio ESGP vystymo žingsnius: VES buvo inkorporuota į ES, Taryboje sukurtos nuolatinės ESGP institucijos (Politinis ir saugumo komitetas, ES Karinis komitetas ir ES Karinis štabas), apibrėžti ES santykiai saugumo ir gynybos srityje su trečiosiomis šalimis ir NATO. Lakene 2001 m. vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime ESGP buvo paskelbta veikiančia.

 

2002 m. Europos Vadovų Taryba Kopenhagoje patvirtino tarp ES ir NATO strateginę partnerystę įtvirtinusius susitarimus, atvėrusius galimybę ES pasinaudoti NATO kolektyviniais ištekliais bei planavimo pajėgumais.

 

2003 m. sausio 1 d. ES pradėjo pirmąją krizių valdymo operaciją – policijos misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje. 2003 metų birželį ES pradėjo pirmąją savarankišką ES karinę operaciją „Artemis” Kongo Demokratinėje Respublikoje.

 

2003 metais valstybės narės priėmė J. Solanos parengtą Europos saugumo strategiją, kuria remiantis valstybės narės nustatė naują tikslą karinėje srityje – Pagrindinį tikslą 2010 (angl. Headline Goal 2010) – savotišką ES pajėgumų vystymo planą, numatantį kokius pajėgumus iki 2010 metų ES privalo turėti, siekdama savarankiškai spręsti tarptautines krizes. Šio Tikslo įgyvendinimas yra pratęstas po 2010 metų. 2004 metais buvo įkurta Europos gynybos agentūra, kuri kartu su ES Kariniu komitetu yra pagrindinės institucijos, dalyvaujančios ES karinių pajėgumų vystymo procese. Tais pačiais metais buvo sukurta ES Kovinių grupių koncepcija, jos pagrindu 2005 metais pradėjo budėti pirmoji ES Kovinė grupė, o nuo 2007 metų kiekvieną pusmetį budi po dvi Kovines grupes.

 

Lygiagrečiai buvo vystoma civilinė ESGP dimensija. 2004 m. liepą ES Vadovų Taryba priėmė civilinio krizių valdymo veiksmų planą, kuriame nustatyti civilinių pajėgumų stiprinimo ir jų integracijos spartinimo prioritetai bei laiko rėmai. 2004 m. gruodžio mėn. ES Vadovų Taryba patvirtino civilinių pajėgumų vystymo planą, vadinamąjį Pagrindinį tikslą civilinėje srityje 2008 m. (angl. Civilian Headline Goal 2008). 2007 metais šis dokumentas buvo atnaujintas, suformuluotos naujos užduotys vystant ES civilinių krizių valdymo pajėgumus.

 

2010 metais, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, gerai žinoma Europos saugumo ir gynybos politika buvo pervadinta Bendra saugumo ir gynybos politika.

 

2013 metų gruodį ES BSGP dominavo Europos Vadovų Tarybos susitikimo darbotvarkėje, buvo diskutuojama dėl ES BSGP efektyvumo, matomumo ir įtakos didinimo, pajėgumų vystymo, o taip pat ir dėl Europos gynybos pramonės stiprinimo.

Informacija atnaujinta 2014.03.20
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media