Aktualūs klausimai

Privačių karinių kompanijų veiklos reglamentavimas

Kilus tiek tarptautiniam, tiek ir netarptautiniam ginkluotam konfliktui, pradeda veikti keturios Ženevos konvencijos ir jų papildomi protokolai. Šiose konvencijose įpareigojimai pirmiausia formuluojami valstybėms, o ne privačioms (sukarintoms) saugos kompanijoms. Siekiant bent iš dalies sureguliuoti tokių kompanijų teisinį statusą buvo priimtas Montrė dokumentas, reguliuojantis privačių (sukarintų) saugos kompanijų veiklą ginkluotų konfliktų metu (angl. Montreux Document on Pertinent International Legal Obligations and Good Practicies for States related to Operations of Private Military and Security Companies during Armed Conflicts). Tiesa, Montrė dokumentas tiesiog apibendrino jau esamas normas, o gerosios praktikos siūlymai valstybėms tėra laikomi teisiškai neįpareigojančioms (angl. soft law), o ne teisiškai privalomomis taisyklėmis.

Siekiant užpildyti teisinį vakuumą, 2010 m. Šveicarijos iniciatyva buvo priimtas Tarptautinis privačių saugos paslaugų teikėjų kodeksas (angl. The International Code of Conduct for Private Security Service Providers (ICoC)), kurį pasirašiusios privačios (sukarintos) saugos kompanijos įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir prisiimti pagal tarptautinę humanitarinę teisę joms tenkančią atsakomybę. Siekiant užtikrinti šio kodekso normų priežiūros mechanizmą buvo parengtas Chartijos dėl priežiūros mechanizmo (angl. Charter for the Overshight Mechanism) projektas, kuriuo siekiama sukurti priežiūros mechanizmą, susidedantį iš trijų ramsčių (Chartiją pasirašiusių privačių (sukarintų) saugos kompanijų, valstybių ir visuomeninių organizacijų) ir apimantį sertifikavimą, auditą, stebėjimo ir pranešimų sistemą.