Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
2 3 4 6
13
26 27
28 29 30 3

 

Liudininkų prisiminimai

Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona:

„Pirm. (Antanas Merkys - red) pasakė, kai kažin su kuo buvo pasikalbėjęs, jog šiandien apie 4 (16 val.) lėktuvo atskrendąs iš Maskvos Kaunas Dekanozovas, Molotovo padėjėjas ir pavaduotojas. Toji žinia įvarė man baimės ir nerimo. O ko jam čia reikia?.. Vadinasi, bolševikai vykdys savo sumanymus Lietuvoje greitu spartumu, O kaip bus, jei tas nelauktas svečias užtiks mane dar Kaune (...) Juk aš tapčiau to svečio belaisviu? (...) Skubotai dedant daiktus, kai paskum pasirodė, daug kas reikalinga buvo įsidėti, pamiršta. Atsisveikinom su visais, kurie buvo Prezidentūroje. Visi sielvarto prislėgti (...) Išvažiavom, vieni per Panemunę, kiti per Vytauto Didžiojo tiltą. Buvo 4 v. 40 m. (16.40 v)

 

A.Smetona. Pro memoria. Įspūdžiai palydint iš Lietuvos Valstybės prezidentą, Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai. Sud. Leonas Gudaitis. V. 1990, p. 17-18.

 

 

Žemės ūkio ministras Juozas Audėnas:

„Apie 5 v. vak. Kauno gatvėmis važiavo raud. armijos tankai. Žmonės buvo ramūs, tylūs, siaubo apimti, metą piktus žvilgsnius. Atėjūnai buvo svetimi, nereikalingi. Nieko gero jie nenešė"(...)
Jau birželio 15 d. vakare raud. armija išstatė savo sargybas prie telefono stoties, Lietuvos banko, radijo stoties ir kitų vieš. reikšmės pastatų. Per naktį į Kauną susigūžo daug sovietinės kariuomenės. Dar šeštadienio vakare apie septintą, grįždamas iš Kačerginės, kur lankiau vasarojančią šeimą, mačiau Kauno aerodromą perpildytą sovietiniais lėktuvais. O jų tankų daliniai švaistėsi po miestą"

 

J.Audėnas. Paskutinis posėdis, V.1990, p.231, 233-234.

 

 

Prezidento A.Smetonos žentas, gen. štabo plk. Aloyzas Valušis:

„Auto Nr.1 iš Prezidentūros išvažiavo 16 v. 45 (...) Pravažiavome laisvės Alėja ir Gedimino gatve iki Karmelitų bažnyčios. Žaliojo (geležinkelio) pervažas buvo uždaryta, Nurodyta važiuoti per A.Panemunės tiltą, forto plentu palei Jiesios upelį Garliavos link. Žmonės Kauno gatvėse atrodė kasdieniniai nesusirūpinę. Taip, lyg ši diena niekuo nesiskirtų nuo kitų Laisvosios Lietuvos laikinosios sostinės dienų. Gyvenimas bėgo sava vaga.

 

A.Valušis. Pro memoria. Įspūdžiai palydint iš Lietuvos Valstybės prezidentą, Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai. Sud. Leonas Gudaitis. V. 1990, p. 37-38.

 

 

Lietuvos politinis veikėjas, ekonomistas Petras Karvelis:

„Apie antrą valandą popiet kai kurie pradėjo bėgti iš Kauno. Apie 5 val. vakaro pasirodė pirmieji bolševikų tankai ir į Kauno aerodromą pradėjo leistis pirmieji rusų orlaiviai. Inspūdis buvo klaikus. Visas režimas vienu ypu pasirodė sugniužęs ir subiręs. Policija nebeveikė. Abiem Laisvės Al. Pusės išsirikiavo ilgos smalsuolių eilės (...) Į gatves išsipylė visa kita publika negu paprastai. Daug kas susirūpinusiu veidu skubiai žingsniavo, pilnas nerimo dėl ryt (...)
Apie 6 val. nuvykęs namo, radau prie aerodromo didžiausią judėjimą. Visur buvo pilna bolševikų. Visas sargybas pradėjo užimti ir eiti bolševikai (...) Juo tolyn vaizdas darėsi klaikesnis. Prie atskirų bolševikų sargybų prasidėjo mitingėliai. Daug girtų ir apygirčių pasirodė gatvėse. Naktį pasigirsdavo girtų šūkavimai ir jų kirkinamų merginų balsai. Jokios tvarkos ir valdžios nebuvo jausti.

 

Dr. P.Karvelis. Paskutinės Nepriklausomos Lietuvos dienos, Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai. Sud. Leonas Gudaitis. V. 1990, p. 54.

 

 

Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus (žvalgybos ir kontržvalgybos) darbuotojas kpt. Bronius Aušrotas:

"Gražų birželio vidurio vakarą, dar prieš nakties miegui užklojant mūsų laikinąją sostinę, pasiekiau Kauną. Išėjęs į Vytauto prospektą, pamačiau netoliese nuo geležinkelio stoties budinčius du Sovietų tankus.
Po gero pusvalandžio atvykau į II-jo skyriaus įstaigą. Patalpoje buvo karšta...tai reiškė, kad ir čia buvo deginama visa ilgus metus prieš bolševikus kruopščiai rinkta medžiaga!
Susitikau su plk. ltn. J.Matusaičiu ir pranešiau, kad Vilniaus II sk. įstaigoje mano asmeniškai viskas sudeginta ir pelenai krosnyje sumaišyti - niekas negalės net kopijų sudaryti, kad jas kaip priešsovietinį dokumentą galėtų kada nors prieš II-jį skyrių panaudoti (...) Pulkininkas buvo patenkintas mano patvarkymu.

 

B.Aušrotas. Sunkių sprendimų metais, V. 1990, p. 186.

 

 

Būsimas architektas, profesorius Kazys Šešelgis:

„Buvo 1940 m. birželio 15 (o gal ir 16) diena - ta nelaiminga mūsų Tėvynei diena, sekmadienis. Stovėjau aš su draugais prie medinio tilto per Nevėžį Kėdainiuose ir girdėjau, kaip tarška tiltu važiuojančių tankų vikšrai, mačiau dulkėtus ant tankų tupinčius rusų kareivėlius su užtaisytais šautuvais rankose, pilkais, dulkėm apneštais, nieko nesakančiais veidais, kojas chaki spalvos bintais apsivyniojusius. Važiavo užimti kareivinių - Kėdainiuose stovėjo mūsų kariuomenės artilerijos pulkas. Niekas jiems nesipriešino, bet ir gėlėmis neapmėtė. Jau buvo pasklidęs gandas, kad prezidentas A.Smetona gėdingai pabėgo, kad likome be aukščiausios valdžios. Tylūs, su nerimu veiduose stebėjo žmonės slenkančią tankų koloną"

 

K.Šešelgis. Gyvenimas. Mokslo darbai. V.2000, p. 116

 

 

Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. Stasys Raštikis:

„Gatvės buvo pilnos žmonių. Visi buvo susirūpinę (...) Laisvės al. Jau buvo keli rusų tankai (...) tai buvo keli rusų tankai (...) Tai buvo labai liūdnas ir širdį veriantis vaizdas. O juk tai buvo tik pati pradžia. Uniformuotas eidams Laisvės alėja, jaučiausi tikrai labai nesmagiai.

 

S.Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. V.1990, p.32.

 

 

Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys:

„Šiaulių aerodrome knibždėte knibžda tarybinių karo lėktuvų. Kėdainių stotyje stovi pusiau į platformą įvažiavęs „savitarpio pagalbos" tankas. Gūdu. Už Jonavos rugių lauko keleliu burzgia į vieškelį žvangėdami keli ultimatumo tankai. Kaunas. Žmona sunerimus krausto daiktus iš tarnybinio buto. Liepta jį apleisti


J.Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. V.1988, p. 54.

 


Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas:

„Važiuojant man pro Vyt.Did.Muziejų buvo 15:30 val. Kaunas atrodė ramus, šeštadieniškai nusiteikęs. Kai kas nedraugingu žvilgsniu dirstelėdavo į mano mašiną (...). Leidau mašiną stipriai, vis prisibijodamas, kad man nenuleistų padangos. Juo trumpėjo distancija ligi sienos, juo palengvėjimas buvo didesnis. Pirmą kartą gyvenime pajutau savo gimtos, mylimos šalies nedraugingumą, svetimos okupacijos dėka. Beveik fiziškai jaučiau, kaip iš kairės, iš šiaurės rytų slenka svetimos kariuomenės voros, kaip krauju varva tikrų lietuvių širdys, matant nepriklausomybės nykimą.


E.Turauskas. Lietuvos nepriklausomybės netenkant, K. 1990, p. 197-198.

 

 

Lietuvos kariuomenės gen. štabo plk. ltn. Juozas Listopadskis:

„Galų gale apie 16 val. mūsų ešeloną išleido Kauno kryptimi. Iki Kaišiadorių važiavome normaliai Kaišiadoryse mūsų ešelonas buvo sulaikytas motyvuojant, kad Palemono stotyje pilna traukinių, o daugiau priimti negali. O į Kauną traukiniai neleidžiami. Geležinkelio tarnautojai patys laksto kaip be galvų. Kada išleis mūsų ešeloną - nieko nežiną, (...)
Pagaliau apie 24 val. buvo duotas ženklas, kad karinis ešelonas vyksta į Kauną (...)
Vos išlindus traukiniui iš tunelio aplink stotį pastebėjom ginkluotus žmones. Elektros šviesoje sunku buvo įžiūrėti jų uniformas, tačiau aiškiai matei, kad tai svetimos šalies kariuomenė.
Abiejuose stoties centrinio pastato galuose buvo išstatyti sunkieji rusų (ant ratukų) kulkosvaidžiai. Mūsų ešelonas buvo sustabdytas prieš centrinės stoties pastatą (...)
Kas bus toliau. Esą tai paaiškės tik išaušus. Į mano pareiškimus, kad žmonės visą dieną nevalgę, o arkliai nešerti, nekreipė dėmesio. Tik leido nueiti į išvietę ir tik viens po vieną iš vagono ir be ginklų. Nueidamas (sovietų karys) dar kartą, pagrasino, kad bet koks išsišokimas pasibaigs ešelono sunaikinimu.

 

J.Listopadskis, Laisvės ir vergijos metai, V. 1993, p.76-78

 

 

Krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis:

„Galėjo būti apie pusė ketvirtos, kai gen. štabo plk. Karvelis paskambino iš štabo ir pasakė, kad rusų tankai iš Gaižiūnų poligono jau yra prie „Aušros" kino Žaliajame kalne.

Aš išsigandau. „Antanai, - pasakiau Tamošaičiui, - bėkime". Jis sutiko. Greitai nuėjome pas Merkį ir jam pasakėm, kad mes išvažiuojam ir bandysime susisiekti su Prezidentu. Merkys atsakė: „Darykite, kaip jums geriau atrodo".

Kybartuose gimnazijos rūmuose radom Prezidentą. (...) Prezidentas sakėm kad jis norįs pasilikti Kybartuose kiek galima ilgiau. Vis apgailestavo, kad nebuvo pasipriešinta rusams."

 

K.Musteikis. Prisiminimų fragmentai. V. 1989, p. 59-60

 

 

III pėstininkų divizijos, dislokuotos Šiauliuose, kpt. Antanas Verksnys:

„Štabe sužinojau, kad tarybinė kariuomenė peržengė mūsų sieną ir keliomis kolonomis žygiuoja mūsų teritorijos gilumon, užiminėdama miestus(...) Mūsų kariuomenei tuometinio kariuomenės vado Vitkausko įsakyta nesipriešinti ir sutikti Raudonąją armiją, teikti jai pagalbą. Aprūpinti degalais (motorizuotai kolonai, kuri judėjo Šiaulių kryptimi, pritrūko benzino ir mūsų tiekimas turėjo aprūpinti), patalpomis, patalyne (...) Generolo Vitkausko instrukcijos dvelkė pataikavimu ir vergiškumu - mums jos buvo labai skaudžios (...) įdienojus įriedėjo Raudonosios armijos tankai T 34, po miestą pasklido rusų kareiviai su raudonom penkiakampėm, iki kelių palaidinėm ir su senu rusišku perlu - matj, perematj. Jokių sutiktuvių, jokio entuziazmo, net komunistų - kaip nebūta.

Nors diena buvo saulėta ir graži, bet mieste tvyrojo sunkumas, liūdesys ir netikrumas. Prie sustojusių rusų tankų rinkosi po keletą žmonių, tačiau jie laikėsi atokiau ir buvo tylūs.

(...) Buvo kuriozų - šypsenų. Divizijos štabui reikėjo gelbėti mūsų geradarius, ištiesti brolišką ranką. Raudonieji tankai ir motodaliniai pritrūko benzino. Iki Klaipėdos krašto sienos (tada buvo siena su Vokietija) vargšai nenuvažiavo"

 

A.Verksnys. Mano gyvenimas - liudininkas. V. 1992, p. 113-114

 

 

ELTOS direktorius Valentinas Gustainis:

„Saulei leidžiantis man paskambino, kad Ukmergės plentu prie Kauno artėja tarybinių tankų avangardas. Šiurpulys perbėgo per kūną. O Lietuvos radijas vis perdavinėjo paskutinį buvusios vyriausybės atsišaukimą į tautą (...)

Visur jautei įvykus skaudų lūžį. Tačiau Kauno gatvėse pamačiau ir visai kitaip nusiteikusių žmonių, atlapotomis krūtinėmis, linksmais veidais. Mat, tariau sau, vieniems katastrofa, o kitiems išganymas!.. Laisvės alėja buvo užtvindyta kavalerijos. Tie svetimo krašto raiteliai man atrodė grėsmingi, bijojau arčiau prieiti. Bet čia pat mačiau, kad kai kurie iš vietinių žmonių su jais draugiškai kalbasi, moterys vienam kitam po raudoną gėlę įteikia. Kiek tuomet Kaune buvo žmonių nusiteikusių taip, kaip aš, ir kiek buvo priešingai įsitikinusių, - kokia nemeluojanti statistika galėjo tuomet apskaičiuoti?

Viršum miesto triukšmingai skraidė daugybė bombonešių apie juos mikliai narstė maži naikintuvai. Supratau, kad taip demonstruojama didelė Tarybų Sąjungos karinė galybė. Žmonės dairėsi į padanges, stebėjosi lig šiol neįprastais vaizdais. Nusiraminau pastebėjęs, kad  Lietuvos kariuomenės kariai mandagiai kariškai sveikinasi su tarybiniais kariais. Toks, matyt, buvo tuometinės mūsų kariuomenės vadovybės įsakymas."

 

V.Gustainis. Be kaltės. V.1989, p. 36, 37-38

 

 

Aviatorius Vytautas Dovydaitis:

1940 m. birželio 15-tosios popietę Kauno aerodrome pradėjo leistis naikintuvai ir lengvieji bei sunkieji bombonešiai. Lietuviški lėktuvai skubiai sukaišioti į angarus. Mes stovėjome prie Aero klubo lėktuvų kitame aerodromo pakraštyje ir smalsiai stebėjome, kas darosi ore. Pirmiausia visai žemai virš miesto pralėkė trys naikintuvai ir vienas po kito nusileido. Paskui juos lėkė ištisos eskadrilės, bet leidosi pavieniui. Spėliojome, ar šie lėktuvai perbazuojami iš Suomijos fronto. Staiga pastebėjome, kad vienas naikintuvas I-16 išleido tik vieną ratą. Palietęs veją jis staigiai apsisuko ir grybštelėjęs sparnu žemę sukėlė debesį dulkių. Aerodromo budėtojas vyr.ltn. A.Kostkus tuoj pasiuntė mašiną ir pažeistą lėktuvą patraukė atokiau angarų, kad netrukdytų leistis kitiems. Tokios jų daugybės dar nebuvome matę. Netrukus kažkas telefonu į Aero klubą pranešė, kad Laisvės alėja važiuoja rusų tankai.

 

V.Dovydaitis. Lemta buvo išlikti. K. 1994, p. 37

 

 

Antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Jonas Žičkus - Širšė apie įvykius Skaudvilėje:

„Miestelyje šurmulys. Vidudienį Kelmės gatvėje pasigirsta neįprastas mašinų ūžesys ir triukšmas. Į aikštę įvažiuoja keli tankai ir sunkvežimiai. Sustoja. Ant tankų ir sunkvežimiuose susėdę keistomis uniformomis kareiviai. Jų kojos apmuturiuotos neaiškios spalvos, žalsvais ar pilkais raiščiais. Ant tankų ir sunkvežimių šonų išpieštos didelės raudonos penkiakampės žvaigždės. Žmonės apstoja tuos keistus atvykėlius, bet džiaugsmo nematyti, niekas neneša gėlių. Netrukus tankai ir sunkvežimiai nuburzgė plentu Tauragės link. Lietuva okupuota"

 

J.Žičkus. Istorija, žmonės, likimai, Laisvės kovų archyvas, Nr. 12, K.1994, p. 106

 

 

 

 

 

Antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Vincas Seliokas apie įvykius Marijampolėje:

„Vėliaus sužinojau, kad ten gatvių sankryžoje, teis kabaruojančiu šūkiu „Sveikiname išlaisvintojus" dešimtą valandą lūkuriavo apie 80 žmonių (...) Kai privažiavo tankai, pasitinkantieji juos pristabdė ir įteikę gėlių rusiškai papostringavę, nulydėjo Vytauto gatve kareivinių link. Po valandos plentu Kalvarijos link, keldami klaikų triukšmą, čiaudėdami ir barškėdami važiavo dar mums neregėti GAZ sunkvežimiai. Ilgos jų vilkstinės buvo prikimštos visų tų pačių pilkų kaip žemė kareivių. Atrodo, sunkvežimiai vijosi tankus, bet keletas jų sustojo ir prie fabriko vartų. Pašiurę stebėjome iš po dulkėtų brezentų lendančius „išlaisvintojus". Kiekvienas jų turėjo dar nuo caro laikų išlikusį ilgą šautuvą su styrančiu keturbriauniu durtuvu (...)

Visiems į akis krito raudonarmiečių skurdas, jų rūbų menkumas: apsitrynusios pilotės, brezentiniais diržais sujuostos, nuskalbtos medvilninės palaidinės, tokios pat nukarusios „galife" kirpimo kelnės, brezentiniai batai, vyturiais apmuturiuotos blauzdos...Nors buvo karštas vidurdienis, daugelis kareivių vilkėjo milines, kiti jas buvo susukę į pasagas primenančius lankus ir užsimovę ant savęs įkypai, nuo vieno šono peties iki kito šono apačios"

 

V.Seliokas. Atsiminimai. V. 2001, p. 107-108

 

 

Antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Antanas Suraučius - Tauras:

„Pavakario valandą Vilniaus žmonės gatvėse atrodė kaip paprastai, o vis dėlto kitaip - susirūpinę, prislėgti. Matėme iš veidų, kaip taip ir besiklabantieji, po du, tris sustoję šaligatviuose nuošaliau. (...)

Teko girdėti, kad Raudonoji armija plūdo per neseniai atsiradusią Lietuvos rytų sieną visais pašaliais, kad žygiavo per Vilnių priemiesčiais, užtvindė netoli buvusias sovietų bazes ir papildomai pasirinktas strategines vietas (...)

Nutariau važiuoti į Kauną. Nuo stoties Vytauto prospektu ėjau neskubėdamas, stovinėdamas kaip šunelis be namų ir pareigų...Prospektu važiavo Raudonosios armijos daliniai, kaip tik sunkesnioji artilerija - ilgavamzdės patrankos šviesesnės žalios spalvos, kareiviai mašinomis polutarkėmis. Važiavo be pertraukos, kol priėjau kitą prospekto galą, prie Parodos gatvės. Žmonės, praeinantys šaligatviais arba po kelis sustoję ir besikalbantys, žiūrėdami į sovietų kariuomenę - atrodė kitaip negu Vilniaus gyventojai. Jokio susirūpinimo, jokio skaudaus išgyvenimo, lyg būtų stebėję Lietuvos kariuomenę, žygiuojančią į vasaros poligoną. Vilniečio žmogaus atjauta: „Vargšai kauniečiai dar nepažinę didelio, egzotiško ateivio taip, kaip vilniečiams jau buvo tekę pažinti..."

 

A.Suraučius. Per karo okupacijas. Punskas 2004, p. 106,107, 108

 

 

 

 

 

Informacija atnaujinta 2010.07.23
Sprendimas: Fresh Media