Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
30
4
9 10 12 13 14 15
17 21
29
30 31 3 5

 

"Karys" 2003 m. sausis

Žurnalo „Karys” sausio mėnesio numeryje skaitykite:

Skrisim? Neskrisim? Skrisim? Neskrisim?

Kita medalio pusė

Galiūnų kova: kas stipriausias Lietuvos žmogus?

Pirmoji įžengusi į vyrų pasaulį

Kapeliono provokacijos

Ekskursija į relikvijų pasaulį

Kuopa be nusižengėlių

Šokiai batalione

Kariai apie meilę

----------------------------------------------------------------------------------------

Skrisim? Neskrisim? Skrisim? Neskrisim?

Kai skaitysite šį straipsnį, naujojo prezidento Rolando Pakso inauguracijos šventė jau bus praėjusi, ir bus paaiškėję, ar viršum Vilniaus senamiesčio praskrido Karinių oro pajėgų orlaiviai. O šiai šventei lakūnai iš Pirmosios aviacijos bazės ir Antrosios aviacijos bazės ruošėsi nežinodami, ar jų pastangų iš viso prireiks.

Kas labiau riaumoja?

„Įsakymo skristi prezidento inauguracijos dieną dar negavome, taigi dar nežinome, ar skrisime, – likus vos penkioms dienoms iki šventės, sakė KOP Pirmosios aviacijos bazės Civilių ir karių bendradarbiavimo skyriaus viršininkas ltn. Ričardas Uzelka. – Gavome tik įsakymą ruoštis skrydžiui”.

Prezidentą pagerbti ketino trys lengvosios atakos reaktyviniai lėktuvai L-39 ir trys sraigtasparniai Mi-8. Toks numatomas karinės technikos demonstravimas nepatiko Vilniaus merui Artūrui Zuokui, ir jis neketino duoti leidimo skristi. Meras savo poziciją argumentavo tuo, kad reaktyvinių lėktuvų sukeltas triukšmas gali miestelėnų gyvenimą padaryti nekokybišką, o didelė vibracija – pakenkti senamiesčio pastatams. Profesionaliems lakūnams tokie aiškinimai atrodo visiškai nepagrįsti. „Mes skristume 300 metrų aukštyje, 300 kilometrų per valandą greičiu. Tokiu greičiu skrisdami, variklio galios maksimaliai nenaudosime, taigi didelio garso tikrai nebus, kaip fantazuojama. Stovėdami autobusų stotelėje, daugiau dūmų paleidžia ir triukšmo sukelia autobusai „Ikarus”, negu tokios klasės lėktuvas, skrendantis tokiu greičiu tokiame aukštyje”, – įsitikinęs mjr. Algirdas Kudžmaitis, skraidymų grupės vadas, vienas L-39 pilotų. Jam antrino ir ryšių su visuomene specialistas ltn.R.Uzelka: „Mūsų lengvasis atakos lėktuvas tikrai nekels didesnio triukšmo, negu prieš pusantrų metų Didžiosios Britanijos Karinių oro pajėgų naikintuvas „Harrier”, Vilniuje skrydžiu pagerbęs Didžiosios Britanijos ambasadą. Mūsų L-39 netriukšmingas, nes neturi forsažo sistemos, kuri skirta tam, kad naikintuvas oro mūšio metu išgautų maksimalią galią. Tuomet į kuro padavimo sistemą įpurškiama papildomai degalų, atsiranda pliūpsnis ugnies ir kurtinantis triukšmas”.

Taigi, tikėdamiesi palankaus sprendimo, lakūnai ruošėsi pasirodymui, kuris turėjo trukti mažiau kaip minutę.

Šou nežadamas

Pasirodymui nebuvo planuojama jokių šou ar akrobatikos elementų. Lėktuvai paprasčiausiai turėjo praskristi viršum aikštės – vienas priekyje, du iš paskos, iš šonų. Pasiruošimai skrydžiui Pirmojoje aviacijos bazėje buvo sutapatinti su planiniais skrydžiais. „Lakūnai prityrę, dalyvavę įvairiuose šou renginiuose Lietuvoje ir užsienyje. Jų skraidymo stažas – nuo 10 iki 20 metų. Nors patirties pakanka, lakūnai treniruojasi, nes jeigu kas nors nepasisektų, juk nepasakysi – atsiprašome, pabandysime dar kartą. Pasiruošimas vyksta jau gerą savaitę”, – pasakojo ltn.R.Uzelka.

Inauguracijos dieną lėktuvus pilotuoti ruošėsi Skraidymų grupės vadas mjr. Algirdas Kudžmaitis, Eskadrilės vadas kpt. Sergėjus Buitvidas, lakūnas vyr. ltn. Marius Matulaitis ir Skrydžių saugos departamento direktoriaus pavaduotojas plk. ltn. Artūras Kaminskas. Šis skrydis jiems neatrodė išskirtinis. „Jei kalbėsime apie lėktuvo valdymo ir pilotavimo techniką, mums tai – kasdienis dalykas, įprastas skrydis maršrutu Šiauliai – Vilnius – Šiauliai. Kadangi skrydis skirtas inauguracijai, man ir visai grupei labai malonu, jog mes pakviesti pagerbti, pasveikinti prezidentą”, – visų pilotų vardu kalbėjo Skraidymų grupės vadas mjr. A.Kudžmaitis.

Vis dėlto skrydis – grupinis, todėl pilotavimo technika bus šiek tiek sudėtingesnė, negu įprastų planinių skraidymų metu. „Lakūnas, skrendantis pirmu lėktuvu, atlieka paprastą skridimą maršrutu. Jam didesnį dėmesį reikia skirti navigacijai – kad skristų nustatytu aukščiu, viršum reikiamos vietos, reikiamu laiku ir kryptimi. Pilotavimo technikai jam reiks skirti apie 10 procentų dėmesio. Tiems, kurie skris iš paskos, navigacija rūpės mažiausiai, nes jie atliks tą patį, ką darys pirmasis pilotas. Jiems svarbiausia dėmesį koncentruoti pilotavimo technikai, kad išlaikytų savo vietą grupėje”, – pasakojo mjr.A.Kudžmaitis.

Vis dėlto pasiruošimas inauguracijai šiek tiek pakeitė įprastą dienotvarkę bazėje. „Dabar pagal planus turėtume skraidyti pavieniui, o ne grupė, nors grupinis skraidymas taip pat įeina į lakūnų kovinį rengimą. Tiesiog kaip grupė treniruotis šiemet pradėjome anksčiau, negu numatyta, mat paprastai grupinius skrydžius atliekame vasarą, kai giedras dangus ir lėktuvą lengviau valdyti. Kai debesuota, skristi nelabai malonu, nes gali iš akių pamesti kitą lėktuvą, prarasti vizualinį kontaktą, todėl žiemą tokių skrydžių nelabai praktikuojame”, – pasakojo prityręs lakūnas.

Taigi, net gavus leidimą skristi viršum Vilniaus, ketinimus dalyvauti inauguracijoje galėjo sukliudyti blogas oras. „Jeigu nebus vizualiųjų meteorologinių sąlygų, kurios leidžia atlikti tokius skrydžius, mes nepakilsime. žinoma, kai skraidome planinius skrydžius ir pasitaiko blogas oras, per daug nesijaudiname – yra kaip yra, ir nieko čia nepakeisi. Vasario 26 dienai ruošiamės rimtai, jos laukiame. Jei tas pasiruošimas neduos laukiamo rezultato – šiek tiek, žinoma, nusivilsime, juk mums malonu, kad pakvietė dalyvauti tokioje šventėje”, – neslėpė skraidymų grupės vadas.

Gero dūmo!

Pirmojoje aviacijos bazėje netrūko darbo ir techniniam personalui. Mat buvo numatyta, kad praskrendantys lėktuvai L-39 turės paleisti spalvotus dūmus – geltoną, žalią ir raudoną, simbolizuojančius Lietuvos trispalvę. Tačiau tokius planus vėliau teko pakoreguoti. „Norint leisti spalvotus dūmus, reikia naudoti pigmentą, kuris labai stipriai užteršia dujų paleidimo sistemą, ji paskui neišsiplauna ir belieka tik ją išmesti. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta danguje piešti trispalvę”, – komentavo Civilių ir karių bendradarbiavimo skyriaus viršininkas.

Vis dėlto dūmų paleidimo idėjos nebuvo atsisakyta. Tiesiog apsiribota vienu lėktuvu – jis turėjo leisti baltos spalvos dūmus. Pirmojoje aviacijos bazėje dūmų paleidimo įranga montuojama ne pirmą kartą. „Tai gana sudėtingas procesas – automobiliui pakanka duslintuvą pradurti, ir dūmai jau virsta, o lėktuve viskas daug sudėtingiau. Jau buvo bandyta dūmus leisti ir anksčiau, bet tuomet technikai negalėjo iki galo įgyvendinti savo sumanymų, dabar jie gavo tokį palaiminimą. Ir žada tikrai gerą dūmą per šventę”, – teigė ltn.R.Uzelka.

Sraigtasparniai

Nors dėl sraigtasparnių pasirodymo Rolando Pakso inauguracijoje nekilo toks didžiulis triukšmas, kaip dėl lengvosios atakos orlaivių L-39, Antrojoje aviacijos bazėje sraigtasparnių pilotai ruošėsi skrydžiui, taip pat nežinodami, ar jis įvyks. „Skris trys sraigtasparniai Mi-8. Vienas, vadinamas prezidentiniu, skirtas aukščiausiems Lietuvos pareigūnams ir svečiams skraidinti, bei du kariški. Pagal scenarijų jie viršum aikštės praskris vieną kartą. Tikimės, gausime įsakymą skristi”, – vylėsi Antrosios aviacijos bazės Štabo viršininkas mjr. Viktoras Krivobokas.

Sraigtasparnių pilotai pradėjo treniruotis, likus bene trims savaitėms iki šventės. „Tai mūsų dienotvarkės neapsunkina, valstybės pinigų neeikvojame, nes nuolat vyksta treniruočių skrydžiai, šį kartą jie sutampa su pasiruošimu inauguracijai. Kiekvieną savaitę tam skiriame po vieną skraidymo pamainą”, – pasakojo Antrosios aviacijos bazės štabo viršininkas. Sraigtasparnius pilotuoti šventės metu buvo patikėta Antrosios aviacijos bazės vadui plk.ltn. Artūrui Leitai, įgulos vadui mjr. Alvydui Brazlauskui bei įgulos vadui vyr. ltn. Remigijui Balčiūnui.

Ilona Skujaitė

 

Kita medalio pusė

Kai šauktinius nebepakenčiamai prislegia drausmė ir rutina, atsitinka neįtikėtinų dalykų – per nuobodžias paskaitas gimsta dailininkų, per ilgus budėjimus – poetų... Ir retas įtaria, kad per tarnybos metus išmoksta… naujos kalbos.

Tegyvuoja žargonas!

Netikite, kad kareivėliai to išmoksta? Nagi paskaičiuokite, kiek žodžių supratote iš šia „kalba” parašyto teksto.

Iš PP eilinis pranešė:

– Nori išvykti ožys.

– Kaip tu čia kalbi, – pyktelėjo vitaminas ir paaiškino, kad žargonui tarnyboje ne vieta, mintyse paniurnėjęs, jog vienos bėdos su tais bambalais. Tuo tarpu prie PP priartėjo inkilas.

– Tamsta, leiskite kreiptis, – išpyškino po minutėlės išdygęs lazeris, budėtojo padėjėjas.

– Prašau, – sumurmėjo vitaminas.

– Tamsta, ar galiu eiti į pramogų centrą, nes man šį rytą padarė kamazą ir dabar labai skauda šoną.

– Eik, tik greitai, – susiraukė vitaminas ir pamanė: atsirado dar viena šlanga.

– Na, va, dar vienas pliusas bus, – šyptelėjo kolega eilinis, patruliavimą pradėdamas nuo vzliotkės.

Tai – Šiaulių Kunigaikščio Vaidoto MPB kariško žargono tarmė. Aptiksime joje po visą Lietuvą klaidžiojančių žodžių, bet yra ir kituose daliniuose negirdėtų „perliukų”. Šio bataliono ryšių su visuomene specialistė, vyr.srž. Joana Kazokienė, jau seniai perkando šauktinių žargoną ir kartu su keliais Štabo ir aprūpinimo kuopos ryšininkais iškodavo užšifruotą tekstą. Štai:

Ožys – UAZ mašina, šitaip vadinama todėl, kad vos kruta

Vitaminas – naujai iškeptas leitenantas

Bambalas, lazeris – naujokas

Inkilas – sena karinė mašina

Pramogų centras – medicinos punktas

Kamazas – kario išvertimas iš lovos

Šlanga – apsimetęs sergąs karys

Pliusas – ligonis, prisisegęs kortelę su raudonu kryžiumi

Vzliotkė – tako, kelio pradžia dalinio teritorijoje

Neabejojame, kad kiekvienas karys daugiau ar mažiau pažįstamas su tuo žargonu, nors valdžia gana skeptiškai žiūri į „lafalinimą ant tumbos” ar „kerzačius” ant kojų. Vis dėlto raginimai vengti žargono – bergždi, juk dažniausiai kariai juo šneka nevalingai. Taigi tegyvuoja kariškas žargonas, nes kojinę pavadinus bumerangu, o miežines kruopas – cip cip koše, lūpų kamputyje atsiranda šypsena, o ji sunkioje tarnyboje – geriausias vaistas nuo puolančių liūdnų minčių.

Kaip nori vadink, tik į puodą nesodink

Dar viena kariško folkloro sritis – pravardės. Šiuo atžvilgiu kariuomenė primena mokyklą, nes pravardės lipdomos kone kiekvienam vadui. „Nepasakyčiau, kad šauktiniai jiems sugalvotų vis naujas. Kaip mokytojams prilimpa kokia nors viena, taip ir čia – tos pačios, tradicinės”, – sakė srž. J.Kazokienė.

Tuo tarpu bataliono šauktiniai teigė vengią savo vadus vadinti pravardėmis. „Rukloje kas kita, ten buvo jauni vadai, beveik bendraamžiai, šiek tiek artimiau su jais bendraudavome, tad ir pravardes jie visi turėjo – Pinčia, Pyva, o vienas buvo labai didelis – iš akies luptas Budulis, taip ir pakrikštijome. Čia vadai vyresni, bendravimas visai kitoks, atstumas didesnis, pagarbesnis, širdis neleidžia jų pravardžiuoti”, – porino eil. Kęstas Steponavičius, Štabo ir aprūpinimo kuopos ryšininkas, pats dėl profesijos draugų vadinamas Radaru. „Man tai kokia nori pravardė prilimpa. Rukloje, pavyzdžiui, Filadelfijumi vadino. Dėl pravardžių čia niekas nepyksta, pasijuokiame, ir tiek”, – šypsojosi kalbintas karys.

Dažniausiai šauktiniai pravardes sumano pagal pavardes ar panašumą į ką nors, tačiau kartais idėją pateikia ir žemaičių tarmė, mat ja kalbančių batalione netrūksta. „Yra toks vienas žemaitis, labai dažnai važiuojantis namo. Mes jį Umparu vadiname, nes nuolat važiuoja parai – un pars, žemaitiškai”, – prisiminė eil. Tomas Visockis, pats draugų vadinamas Faksu, nes dažnai jam tenka faksus nešioti.

Nors vaidotėnai savo vadus labai gerbia, bet pravardžių vis tiek prigalvoja. Ir kažkodėl jos primena gimtus namus: bataliono vyr. puskarininkis čia vadinamas Mama, o bataliono vadas – Tėtuku...

Lakštingalos negali nečiulbėti

Kad ir kaip atrodytų, jog griežta kario dienotvarkė nesiderina su kūryba, Šiaulių bataliono Ramovės viršininkė srž. Kristina Gaivenienė džiaugiasi, kad kiekviena kuopa turi po kelis aktorius, dailininkus ir poetus. žinoma, tuos pasislėpusius talentus visų pirma reikia rasti. „Kai ateiname į kuopą, kur 80 kareivių, ir klausiame, ar yra gražiai piešiančių – visi tyli. Taigi tuomet elgiamės gudriau: surenkame karių laiškus į namus, taip ir pamatome, kieno graži rašysena, o neretai laiškai būna išpaišyti. Kartais užtenka užmesti akį į užrašų knygeles, nes jei karys linkęs prie meno, tai nepiešęs ištvers daugiausia porą mėnesių. Parūpiname priemonių, kad galėtų piešti. Jiems gerai ir mums visiems smagu. Štai važiuojame į renginius, pinigų nėra, o norime įteikti dovanėlę, taigi kario piešinį, įrėmintą, su bataliono simbolika, padovanojame”, – aiškino ryšių su visuomene specialistė. Moterys sako, kad geriausia su kariais bendrauti po ilgesnio laiko, kai jie jau pripratę prie kariuomenės.

Savo sugebėjimus šauktiniai turi kur pritaikyti. „Bendraujame su mokyklomis, kur daug merginų, tad kariai sugalvoja prisistatymus, vis naujus, kad nesikartotų. Kuria eilėraščius, dainuoja, šoka, komponuoja vaidybines situacijas. Kartais daro liaudies dainų inscenizacijas: keli dainuoja, visi kiti vaidina be žodžių. Karius, kurie eina į sceną, vadiname aktoriais, bet didžiausią pasisekimo sulaukia humoristai. Pastebėjome, kas geriausias tarnyboje, tas ir kūrybai linkęs. Tik problema, kad tokie kariai plėšomi į visas puses. Mes jų neverčiame, ateina tik tie, kurie domisi saviveikla”, – pasakojo srž. K.Gaivenienė.

Ar tikrai čia šauktiniai tokie kūrybingi – nusprendėme patikrinti, užsukę į pirmą pasitaikiusią kuopą – Štabo ir aprūpinimo.

Vos pravėrę duris, sutikome dailininką ir poetą viename asmenyje – eil. Tomą Visockį, kuopos ryšininką. „Piešiu nuo senų laikų, nes baigiau dailės mokyklą. Pirmą kartą kariuomenėje nusipiešiau bataliono emblemą, taigi, laisvo laiko turėdamas, nepatingiu. Kai rašau namo laišką, būtinai apipiešiu voką ir laišką. Draugai taip pat prašo, kad ant jų laiškų ką nors nupieščiau”, – pasakojo vartydamas užrašų knygelę Tomas. Kita mūza jį įkvėpė per ilgus ir nuobodžius budėjimus. „Mano sesė kuria eilėraščius, tad ir aš nusprendžiau pamėginti – per budėjimus, kad miegas neimtų. žiūriu, visai neblogai išeina. Jau parašiau apie pusantro šimto posmų”, – pasakojo kūrybingas karys ir paskaitė kelis iš savo knygelės.

Yra širdis, kuri tave myli,

Plaka ji tik dėl tavęs,

Tavęs pamiršti ji negali,

Nes be tavęs jinai užges…

Aš norėčiau tave apkabinti ir išgirsti vietoj dviejų plakant vieną širdį.

O jeigu kada nors pravirksi, aš ašaras surinksiu lūpomis nuo tavo veido.

Ir jeigu nieko neturi, save tau visą atiduosiu, kad laimė akyse sužibtų.

Meilius eilėraščius vaikinai ne tik rašo, bet ir siunčia savo panelėms, kad jausmai neatvėstų. Kęstas Steponavičius, ryšininkas, kai galėjo naudotis mobiliuoju telefonu, per budėjimus kurdavo SMS'us ir siųsdavo draugams ir draugėms. Taigi jei jūsų santykiai su panele ėmė šlubuoti, pasinaudokite jau išmėginta gudrybe – nusiųskite tokį saldų Kęsto SMS'ą.

Kažkas kažkur svajoja apie šypseną tavo veide

Ir galvoja apie tave, tad kai bus liūdna, atmink, kad tai tiesa –

Kažkas kažkur svajoja apie tave.

Pasakorių klubas

Visi vaikai mėgsta vakarais klausytis tėvų sekamų pasakų, o kariai laisvalaikiu patys porina viens kitam apie didvyriškus arba linksmai graudžius nutikimus tarnyboje. Keletą tų pasakojimų nugirdome ir mes.

Didvyriškos istorijos

„Niekad nepamiršiu, kaip Rukloje ėjome į penkių parų žygį: keli kariai buvo atrinkti į žvalgybos patrulį. Pasislėpėme, užėmėme žiedinę gynybą, atvažiavo mašina, mes truputėlį išsigandome, nes „priešų” buvo labai daug. Vadas liepė paimti bambalą į nelaisvę. Jie pradėjo bėgti, mes – vytis, ten buvo du būriai, mes atlikome taktinį manevrą ir penkiese pradėjome šaudyti, gaudyti. Anie išsigando, jų vadai profesionalai mums ėmė sakyti: baikit, baikit, pasiduodame, kas jūs tokie, gal iš „Geležinio vilko”?. Čia mums pratybos, nešaudykit. Mes nieko neatsakėme, taip ir nuėjome. Patiko tas efektas, kad penkiese du būrius išgąsdinome”, – švytėdamas pasakojo Kęstas Steponavičius.

„Per pratybas visi kariai būna vienodi. Keli mūsų žvalgai kartą paėmė „priešą” visai iš kito bataliono, kuris tame pačiame poligone treniravosi. Tas sako:

– Baikit, mes ne jūsiškiai.

žvalgai atsakė:

– žinom, kad ne mūsiškiai, jūs – „priešai”, – prisiminė vyr.srž.J.Kazokienė.

Juokingos istorijos

xxx

Dalinyje yra senas, rusiškas radiacijos matavimo prietaisas su senais užrašais. Ant vieno mygtuko rusiškai parašyta „pusk”, tai reiškia – paleisti.

Seržantas moko šauktinį, kaip naudotis:

– Dabar paspausk tą mygtuką, o dabar – pusk (paleidimo mygtuką – aut.past.).

Karys pažiūrėjo, pažiūrėjo ir – ėmė pūsti į aparatą. Seržantas klausia, ką jis čia darąs, o karys ramiausiai atsako:

– Tamsta, juk man pats liepėte pūsti…

xxx

„Įvairių nuotykių nutinka naktimis. Grįžęs iš budėjimo, gali mirti iš juoko, kai klausaisi, kaip draugai per miegus šneka. Įdomiausia, kad kartais ir susišneka. Teko girdėti tokią istoriją: vienas miegodamas garsiai suriko – „Kuopa kelti”. Visi šoko iš lovų, tik paskui susiprotėjo, kad komanduotojas kuo ramiausiai miega…” – juokėsi eil. Artūras Rimas, radijo ryšio operatorius.

xxx

Karys miegojo vienoje lovoje tris mėnesius, paskui kažkam trūko vietos, tad dar vieną pastatė, o jo lovą perkėlė šiek tiek toliau. Naktį užsimiegojęs karys ėjo į tualetą, grįžęs atsigulė į savo seną vietą, kur jau miegojo kitas karys, miegojo taip kietai, kad nepajuto „įsiveržimo”. Paskui draugai pramerkia akis – ką jūs ten darote abudu? Abu išsigandę, vienas ant kito pyksta. O vargšas tik pasiklydo užsimiegojęs.

Ilona Skujaitė

 

 

Galiūnų kova: kas stipriausias Lietuvos žmogus?

Graikų-romėnų imtynės – viena seniausių sporto šakų civilizacijos istorijoje. Todėl olimpiados be jų būtų tarsi tuščia amfora be saldžios ambrozijos, suteikiančios pasitenkinimo mėgstantiems tvirtą vyrišką jėgą ir dvasią. Olimpinių žaidynių metu šios sporto šakos sportininkai išsidalija septynis komplektus medalių – į tiek svorio kategorijų suskirstomi galiūnai.

Šioje sporto šakoje nepėsti ir lietuviai. 1965 m. Suomijoje, Tamperėje, pasaulio čempionu tapo Rimantas Bagdonas. Po dešimties metų, 1975-aisiais, jo pėdomis pasekė Valentinas Mizgaitis, tapęs geriausiu jaunimo grupėje. Po jo – Mindaugas Ežerskis, jaunių grupėje Pasaulio čempionate iškovojęs II vietą. Beje, Sidnėjaus olimpiadoje jis pelnė aštuntą vietą ir visai pagrįstai gali vadintis stipriausiu Lietuvos žmogumi…

Viltys

Vasarį surengtas 58-asis Lietuvos graikų-romėnų imtynių čempionatas pradžioje didelių staigmenų nežadėjo. Praeityje garsus imtynininkas, Lietuvos kūno kultūros ir sporto sąjungos pirmininkas, LTOK vykdomojo komiteto narys Rimantas Bagdonas tvirtino, jog šis čempionatas ne kažin koks pasiekimas.

– Mes savo sportininkus puikiai pažįstame, žinome, ko iš jų galime laukti ir tikėtis. Bet taip jau susiklostė – mūsų vaikinai žengė ryškų žingsnį į priekį. Susumavę paskutinių metų rezultatus, turime ir galime pasigirti jų pasiekimais. Džiaugiamės, kad mums padeda puikus treneris iš Baltarusijos Grigorij Kozlovskij, dabar dirbantis olimpinėje mokykloje.

Pasak R. Bagdono, kaip tik po šio čempionato bus formuojama stipruolių rinktinė, atstovausianti Lietuvai Atėnų olimpiadoje. Jau dabar yra 4– 5 vaikinai, galintys garbingai garsinti šalies vardą. O po dvejų metų jaunieji sportininkai turėtų būti pasiekę savo fizinio, techninio ir psichologinio pasirengimo zenitą.

Šių metų Respublikos čempionate pagal Tarptautinės imtynių federacijos reikalavimus buvo pakeistos svorio kategorijos. Tai ne itin dideli pakeitimai, tik iš aštuonių svorio kategorijų liko septynios. Taigi konkurencija truputį išaugo. Varžybų rengėjai, atsižvelgdami į jaunųjų sportininkų gausų būrį ir norėdami paskatinti augančius kadetus, įvedė dar vieną svorio kategoriją. Pagal tarptautinius standartus pati žemiausia yra 55 kg, tačiau norėdami suteikti galimybę jaunimui pasirungti tokio lygio varžybose kaip šis čempionatas, rengėjai nuleido kartelę iki 50 kg. Kaip tik šioje svorio kategorijoje ir buvo laukiama konkurencijos bumo.

Lūkesčiai ir rezultatai

Respublikos čempionate dalyvavo apie 100 imtynininkų iš visos Lietuvos. Prognozuota, jog 50 kg svorio kategorijoje priešininkus ant menčių paguldys Edgaras Venckaitis, Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtinis, Europos jaunių čempionato II vietos laimėtojas. Atkaklus sportininkas iš Tauragės neapvylė.

55 kg svorio kategorijoje Svajūnas Adomaitis buvo vadinamas ryškiu lyderiu, beje, jis 2002-aisiais tapo respublikos čempionu, o Europos jaunių čempionate pelnė trečią vietą. Svajūnas taip pat kilęs iš Tauragės. Vienas perspektyviausių ir gabiausių sportininkų šiuo metu treniruojasi Olimpiniame centre. Nors jis yra jaunimo amžiaus grupėje, tikimasi jį šiemet pamatyti kartu su suaugusiais rungtyniaujantį Europos ir Pasaulio čempionatuose.

Jo pagrindinis konkurentas – Aleksandras Kazakevič, Europos jaunių čempionato penktos vietos laimėtojas. Tačiau Aleksandrui nepavyko nugalėti Svajūno, kuris ir vėl tapo čempionu.

60 kg svorio kategorijoje visi laurai atiteko prognozes pateisinusiam Aleksej Djakonov, 2000 metų Europos jaunių III vietos laimėtojui. Nors jis yra jaunimo grupės atstovas, puikiai rungtyniauja kartu su suaugusiais.

Tuo tarpu 66 kg čempionu iš anksto vadintam Voldemarui Venckaičiui koją pakišo nesėkmė. Praėjusių metų čempionas, Pasaulio jaunimo pirmenybių aštuntos vietos laimėtojas liko tik trečias. Beje, Voldemaras – puikiai pasirodžiusio Edgaro brolis, tačiau šį kartą jaunesnysis pasirodė geriau, o 66 kg svorio kategorijoje pergalė atiteko Lietuvos jaunimo čempionui Vladislav Lukaševič.

74 kg kategorijoje čempiono vardą tikėjosi apginti Renatas Puikis. Tačiau finalinė dvikova žadėjo intrigą, nes šioje kategorijoje yra ir įdomus sportininkas Laimutis Adomatis. Jis, būdamas jaunimo amžiaus grupės atstovas, sugebėjo sausį Suomijoje vykusiame turnyre tarp suaugusiųjų laimėti trečią vietą. Taip pat atsitiko ir šįkart, L.Adomaitis nugalėjo R. Puikį ir tapo respublikos čempionu.

84 kg svorio kategorijoje čempiono varžybų rengėjai nesiryžo prognozuoti – tiesiog konkurencija pernelyg didelė. Juo tapo Andrejus Trukšinas iš Kauno, finale nugalėjęs Sigitą Gigarą.

96 kg Mindaugas Ežerskis – absoliutus lyderis. Sidnėjaus olimpiados aštuntos vietos laimėtojas atgauna pasitikėjimą. Komentuodamas sportininko rezultatus, Lietuvos imtynių federacijos viceprezidentas Giedrius Dambrauskas pasakojo manąs, jog tas psichologinis barjeras, kuris jam trukdė pasiekti aukštesnę vietą, galbūt jau įveiktas. Finalinėje dvikovoje jis nugalėjo pernykštį Europos jaunimo čempionato aštuntos vietos laimėtoją Valdą Šidlauską.

Prestižinėje 120 kg svorio kategorijoje nugalėtoju vadintas Mindaugas Mizgaitis jau atsigavęs po traumos. Jo varžovais laikyti Tadas Rinkevičius bei Edvardas Malyška. Finalinėje dvikovoje M. Mizgaitis susigrūmė su Dariumi Pocium ir jį nugalėjo.

Imtynių renesansas

Lietuvos imtynių viceprezidentas G. Dambrauskas pasidžiaugė, jog išaugo ir teisėjų lygis. Čempionate teisėjavo keturi tarptautinės klasės teisėjai iš Lietuvos, vienas – Vladislav Kardelevič – atvyko iš Lenkijos.

– Galime pasidžiaugti, jog konkurencija išaugo, – pasakojo G. Dambrauskas. – Ir ne vien todėl, kad sumažėjo svorio kategorijų, bet ir todėl, kad mūsų kadetai išaugo, jie paskutinius dvejus trejus metus labai intensyviai sportavo. Manome, šios amžiaus grupės atstovai, įskaitant ir Ežerskį bei Mizgaitį, fiziškai ir psichologiškai pajėgūs pasirengti ne vien Atėnų olimpiadai, bet ir visam kitam olimpiniam ciklui. Todėl ateityje ir respublikinio čempionato lygis labai išaugtų. Tiesiog keičiasi kartos – vyresnieji, išvydę išaugusią konkurenciją, galima sakyti, ne savo noru išėjo iš sporto, tiesiog jie pamatė, ką gali jaunimas.

Imtynių federacijos viceprezidentas tvirtina, jog ši šaka – tai kaimo vaikų, kilusių iš daugiavaikių šeimų, sportas. Bent jau taip matyti pagal socialinę sportininkų kilmę. Nenuostabu, konkurencija šeimoje, mokykloje, gyvenime išugdo tikrus kovotojus, geležinės valios žmones, ir jie pasiryžę siekti sporto aukštumų.

– Tačiau šis čempionatas ne galutinis tikslas, – pasakojo G. Dambrauskas. – Tai tiesiog tik lengvas pasivaikščiojimas prieš Europos ir Pasaulio čempionatus.

Lijana Cibulskienė

 

Pirmoji įžengusi į vyrų pasaulį

Iš visų dailiosios lyties atstovių, tarnaujančių Lietuvos kariuomenėje, ltn. Asta Kanapinskienė išsiskiria. Kaip kadaise pirmajam kosmonautui Gagarinui, taip ir jai galima prilipinti etiketę„Pirmoji”. Šiandien ji ne vien pirmoji, bet kol kas ir vienintelė moteris, iškilusi iki kuopos vado pavaduotojo, beje, laikinai einanti ir Ruklos mokomojo pulko I bataliono vado pavaduotojos pareigas.

šaunus kolektyvas

Tiesą sakant, Astos atvejis iš tiesų ypatingas. Po pusantrų metų jos pasirinkimas galbūt jau nebestebins, nes į dalinius atvyks pirmosios kariūnės, baigusios Karo akademiją, tačiau šiandien itin smalsu sužinoti, kaip sekasi pirmajai, drąsiai įžengusiai į bemaž uždraustą zoną, priklausiusią vien vyrams. „Ar sunku?” – klausiu ne vien lūpomis, bet ir akimis besišypsančios leitenantės. Asta purto galvą:

– Manau, nėra tokio darbo, kur nebūtų sunku – kol prisitaikai prie tos aplinkos, pripranti prie darbo. O aš papuoliau į labai gerą kolektyvą. Jei jis būtų kitoks, kitokie pavaldiniai, gal būtų rūpesčių daugiau. Ir dabar jų pakanka, tačiau tai ne tokios problemos, kurios nuodytų gyvenimą ar būtų neišsprendžiamos.

Ji pasakoja, jog visa kuopa – šaunūs vyrai. Beveik šimtas privalomosios karo tarnybos karių ir keliolika profesionalų – toks jos pavaldinių ratas.

– Pati ieškojau to darbo, – tęsė Asta. – Važinėjau į šį pulką, siekiau savo tikslo – kad mane priimtų čia tarnauti. Vėliau tuometinis pulko vadas plk. Stasys Levulis papasakojo, jog daugkartinių mano kelionių priežastis – noras išbandyti, ar aš atkakliai sieksiu šio darbo. Kai pamatė, kad man tai labai svarbu, priėmė.

Kadaise pulke sklandė kita versija: esą plk. S. Levulis pats suradęs jauną dziudo trenerę ir pasiūlęs save išbandyti – tapti pirmąja kariuomenėje skyrininke instruktore. Šiandien galima spėlioti, kodėl pulko vadas karių gretose panūdo matyti moterį instruktorę. Galbūt ilgametę vadovavimo patirtį turintis pulkininkas suprato, jog jauna moteris privers pasitempti kitus instruktorius, o galbūt jis atkakliai mėgino laužyti sovietinius stereotipus, jog silpnosios lyties atstovei ne vieta kariuomenėje. Taip prasidėjo Astos karinė karjera.

– Pirmoji išėjau bazinį kario, o vėliau ir instruktorių kursą. Visuomet juokauju – man kaip visada sekasi pakliūti į šaunų kolektyvą. Ir tuomet mano kolegos buvo draugiški, suprato ir padėjo. Kai matydavo, jog sunku, panešdavo kuprinę. Labai šauniai su jais susigyvenau.

Galbūt pirmajai sekėsi ir todėl, kad vyrų akims greta sportuojanti ar bėganti kolegė buvo tikra egzotika. Beje, Astai niekada neteko išgirsti vyrų priekaištų – esą tampyk kuprines už jas (tas moteris), ar per jas mes atsiliekame ir panašiai. Tačiau ji neigia piktnaudžiavusi draugų parama.

– Buvau viena, man tai – bandomasis laikotarpis, turėjau būtinai baigti tą kursą, todėl neprašiau jokios pagalbos. Jei draugai padėdavo, tai nuoširdžiai, patys to norėdami. Gal kas nors ir pavydėjo, kad man sekasi, bet nekreipiau dėmesio. Atėjau mokytis, siekti savo tikslo, to ir siekiau, nekreipdama dėmesio į kitus. Suprantu, jog kartais vyrams sunkiau sekasi todėl, kad jie aplaidžiau žiūri į mokslus, o moterys darbštesnės, kruopštesnės.

Jauna instruktorė puikiai sutarė ir su šauktiniais.

– Tiesiog kaip moteris buvau jiems švelnesnė, turėdama motinišką instinktą, globojau juos, paklausdavau, kaip sekasi, kas naujo.

Dvejus metus išdirbusi fizinio parengimo instruktore, Asta pakeitė tarnybos vietą – išvyko pas Panevėžio savanorius. Tarnaudama čia, baigė būrių vadų kursus, tapo karininke, dirbo mobilizacijos, žvalgybos skyriuje, žvalgybos specialiste. Grįžo į pulką jau karininkė.

– Norėjau grįžti. Dvejus metus čia ištarnavusi, jaučiausi kaip namuose, visi pažįstami. Nuo pirmų dienų mane traukė į pulką.

Auklėja asmeniniu pavyzdžiu

Iš tiesų pulke sklando kalbų ir kyla klausimų: kodėl Kanapinskienės vyrai (turima omenyje kariai) pasitempę, tvarkingi – išsiskiria iš kitų. Galbūt ji jiems susagsto sagas ar aptvarko uniformą?

– Ne, tiesiog reikalauju, kad jie atrodytų pagal statutą, ir pati rodau asmeninį pavyzdį – manęs rikiuotėje nepamatysite su auskarais, išsidažiusios, – šypsosi Asta.– Jei kariams pasakau, jog visi turi būti su pirštinėmis, nes šalta, jie supranta, kad aš kontroliuosiu, patikrinsiu rankas. Karys seka tavo pavyzdžiu. Jis žiūri, kokios tavo manieros, kaip tu rengiesi, jis mato, kaip elgiesi su pavaldiniais, kaip esi fiziškai pasiruošęs.

Paprastai dauguma vadų mano taip:aš turiu pasirodyti už karį pranašesnis, tuomet jis mane gerbs. Todėl jų nuomonė apie moterį, vadovaujančią kuopai, gan skeptiška. Tokia tai vyrų psichologija, su kuria nesutinka Asta.

– Fizinis pranašumas tau gali padėti tik muštynėse. O ir vadas – jei demonstruos tik savo pranašumą, argi eilinis jį gerbs ir ar norės su tokiu bendrauti. Aš nebijau pasirodyti fiziškai silpnesnė už karius, juk jie jauni vyrai. Tačiau jei visa kuopa eina į žygį, einu kartu, jei bėga, bėgu ir aš. Ir nemanau, jog mano kariai aptarinėja tai – stipresnė ar silpnesnė aš už juos. Manau, vadovavimo esmė slypi kitur – kaip tu žvelgi į savo pavaldinį, kiek suteiki galimybės jam pasirodyti gerai tavo akyse. Karys atėjo čia iš šeimos, mes turime ją atstoti, – mano Asta.

Tiesa, ji pripažįsta pastebinti vyriškų ambicijų dominavimą kariuomenėje. Beje, pati nemėgsta rėkimo, gerbia tik komandas.

Gyvenimas miškuose, nuolatinė įtampa – ar nenorėtų ji tarnauti šiltesnėje vietelėje, pavyzdžiui, štabe? Asta juokiasi:

– Nebent mano visam kolektyvui pasiūlytų vietelę. Dabar esu patenkinta tuo, kas yra. Nors nebe piemenė, tačiau toks mano charakteris, dar pakanka energijos. Kai iš tiesų ateis laikas, pasakysiu: tamsta vade, gana, noriu poilsio. O dabar nė už ką neatsisakyčiau dienų, kurios nuskaidrina nuotaiką. Juk tiek visokių įvykių, juokingų situaciją čia nutinka.

šeimoje

Astos vyras taip pat tarnauja, todėl du kariškiai supranta vienas kitą. Griežtas tabu šeimoje – grįžus iš tarnybos, jokių pokalbių apie darbą. Nors darbo diena kuopos vado pavaduotojai nenormuota, ji nesijaučia skriaudžianti savo keturmečio sūnaus – visas tėvų laisvalaikis ir dėmesys skirtas jam. Tiesa, vyro ir jos interesai skiriasi – jis mėgsta žaisti šaškėmis, kompiuteriu, o Asta linkusi keliauti. Tačiau tai netrukdo sutarti. Bet ne visuomet taip buvo. Pirmosios dienos tarnyboje buvo itin sunkios. Būtent gyvenimo draugas nenorėjo suprasti žmonos pasirinkimo.

– Pirmosios dienos buvo sunkios – jis nepritarė mano pasirinkimui, todėl ėjau prieš jo norą. Jis jau dirbo Mokomajame pulke, bet iš jo nesulaukiau jokio patarimo ar pagalbos. Nesiskundžiau. Jei būdavo sunku, sukąsdavau dantis, nieko nepasakodavau, tik prašydavau suprasti, jog man dabar nelengva.

Pamažu nesutarimai liovėsi – tiesiog vyras suprato, jog gyvenimo draugė nekeis savo nuostatos, vis tiek dirbs tokį darbą. Šiandien Asta negirdi priekaištų, nes vyras susitaikė su žmonos profesija.

šauktinių sėkmė

Privalomosios karo tarnybos kariai pripažįsta, jog jiems pasisekė, kad vadovauja dailiosios lyties atstovė.

– Moteris geriau negu vyrai, ji supranta mūsų problemas, stengiasi labiau į jas įsigilinti, neskiria tokių griežtų bausmių, kaip galėtų skirti vyras, – tvirtina Donatas Kalvinas.

Alius Tamošiūnas pabrėžia – kaip mama. Beje, net tarnybos pradžioje jis nesistebėjo išgirdęs, jog jam vadovaus moteris. Mat vadas yra vadas – nesvarbu, ar vyras, ar moteris. „Ir aš manau, jog moteris geriau negu vyras, ji prie vaikų labiau prisirišusi, mus daugiau supranta, užjaučia”. Paklaustas – už ką gerbia savo vadę, jis pagūžčiojo pečiais:

– Už tai, kad vadas, – atsakė lydimas draugų juoko. – Tačiau jei net neįeitų į pareigas ją gerbti, gerbtume kaip moterį…Ji kaip moteris labai daug pasiekė, užėmė aukštą postą – tapo kuopos vado pavaduotoja.

Tačiau dabar lygios galimybės…

– Taip atrodo, o kariuomenėje to nėra, – pasakojo Alis. – Kita vertus, ne kiekviena moteris gali pasiryžti tokiems išbandymams, kad vadovautų beveik šimtinei šauktinių ir dar puskarininkiams, seržantams.

Vadinasi, kariuomenėje vis dar egzistuoja nuomonė, jog moteris negali vadovauti kariams?

– O kodėl ji negali: todėl kad ji moteris, ar todėl, kad kariuomenė yra kariuomenė? – retoriškai paklausė Ovidijus Gelčius. – Bet gal moters mąstymas yra kitoks, dar geresnis negu vyro. Nesąmonė, bet štai dar manoma, kad jei moteris, tai negali dirbti sunkesnio darbo. Manau, jokio skirtumo, jei moteris sugeba. Kariuomenė visiems vienoda, galbūt joms tik fiziniai testai lengvesni, o visa kita taip pat. Iš tiesų mūsų vadė pasiekė daug, vadinasi, ji yra protinga.

O Audrius Tamašauskas apgailestauja, kad į kariuomenę neima merginų: tarnauti būtų smagiau ir noro pasitempti taip pat daugiau. Beje, jis mano, kad jų vadė jį suprastų geriau, negu bet koks karininkas vyras. Taigi skeptiška nuomonė moterų, darančių karinę karjerą, atžvilgiu – tik laiko klausimas.

Bent jau jaunoji karta abi rankas kelia už tai.

Lijana Cibulskienė

 

Kapeliono provokacijos

Šiaulių įgulos kapelioną kpt. Tomą Reinį pavyko pakalbinti tik tarpduryje – jis skubėjo susitikti su Vaidoto motorizuotojo pėstininkų bataliono kariais. Paklaustas apie vizito tikslą, kapelionas atvirai prisipažino sumanęs išprovokuoti I kuopos karius. Nusprendėme – puiki intriga pokalbiui, todėl pateikėme keletą klausimų, norėdami bent kiek prisiliesti prie Šiaulių kapeliono virtuvės paslapčių. Pirmasis klausimas – kokia tai provokacija ir ar ji suderinama su dvasininko vardu – kapitonui sukėlė šypseną: tai tiesiog vienas jo darbo metodų.

– Paprastai susitikimai vyksta taip: kariai manęs išklauso, jei yra klausimų, į juos atsakau. O šiandien pamėginsiu karius išprovokuoti diskusijoms. Pateiksiu jiems tokį klausimą – kas pozityvaus ir ko trūksta kataliko – jauno kario gyvenime? Paskaitoje priminsiu jiems jaunystės privalumus, jaunuolių tarpusavio santykius, kalbėsiu apie tai, kokią įtaką jaunimui turi tėvai, paliesiu kartų konfliktą – kaip jaunas žmogus vertina tėvų norą jį kontroliuoti, prižiūrėti, juk jis jau subrendęs ir linkęs veikti savo galva, nebenori klausytis artimųjų patarimų. Tai ne pirmas mėginimas „provokuoti” – bandžiau kituose daliniuose, ir diskusija pavyko.

– Ar visuomet pasiseka tai, ką sumanote – galbūt ne visada kariai linkę pokalbiui?

– Iš pat pradžių jauti jų nuotaiką – jeigu nepradeda vienas kitas ko nors klausti, tai tyli ir visa kuopa. Bet mano geriausi pagalbininkai, padedantys „įsilinguoti” diskusijoms – tie, su kuriais aš asmeniškai pasikalbu, kai jiems iškyla rūpesčių. Jie net provokuoja kolegas, kad ko nors klaustų, teirautųsi. Mano klausimai kariams daugiausia susiję su tikinčio kario samprata apie gyvenimą. Tačiau nevengiu išklausyti visų nuomonių. Dažnai susitikimų metu paklausiu – ar yra kuopoje netikinčių. Jų visuomet atsiranda. Pradedi su jais bendrauti, žiūrėk, jau kyla daugybė klausimų. Jie teiraujasi mano nuomonės – ar viską galima grįsti tikėjimu, Aukščiausiojo pagalba, ar galima pasitikėti savo jėgomis, pripažįstant, jog tiesiog jokio Dievo nereikia.

– Vadinasi, jie priima tokias žaidimo taisykles?

– Taip. Stengiesi juk kalbėti ne vien apie tikėjimą, apie Dievą. Yra klausimų, kurie aktualūs jų tarnyboje, jais kariai linkę pasidalyti su manimi. Esu reikalingas kariui ir kaip psichologas – kai supranti, jog jam blogai. Tuomet su juo kalbiesi kelias valandas, klausi – ar tikintis, ką tau sako Dievas. Paprastai pokalbis baigiasi tuo: karys pasisako norįs atlikti išpažintį.

– Jūsų parapija – Oro gynybos batalionas, Kunigaikščio Vaidoto MPB, Arsenalas, Pirmoji aviacijos bazė, savanoriai, penktoji radiolokacinė kuopa. Kaip skiriasi darbo specifika?

– Nulemia jų paskirtis. Savanorių mokymai vyksta savaitgaliais, jie tik susibėga ir išsiskirsto, todėl ilgai nepadiskutuosi, gali kartu dalyvauti pratybose. Nelengva ir Oro gynybos batalione, kuris ką tik įsikūrė. Jie patys dar neįsivažiavę, todėl kapeliono buvimas gali sugriauti jų planus. O daliniuose, kur nusistovėjusios tradicijos, smagu dirbti, gali planuoti pokalbių, susitikimų skaičių – viskas suderinta, sustyguota. Štai tokie ir skirtumai.

– Dėkoju už pokalbį.

Lijana Cibulskienė

 

Ekskursija į relikvijų pasaulį

Lietuviškų ginklų ir tautinių karinių uniformų paieškos Savanorių muziejuje, švenčiančiame dešimtmetį

Ką sako liaudies išmintis?

Savanoris – tai gyvenimo būdas. Bent taip apie savo tarnybą pasakoja Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų atstovai, išpažįstantys savotišką egzistencijos būdą: gyventi su praeities šešėliu. Skirtingai, negu kitos karinės pajėgos, savanoriai itin dažnai atsigręžia į istoriją ir kalba apie ją.

Tiesą sakant, vertinimai gan skirtingi: vieniems tai rožine migla apgaubta šlovingos Tėvynės šlovingų sūnų epopėja, kitiems tai nostalgiškas noras susigrąžinti anų metų aną nuotaiką, aną pagarbą, anuos įvykius. Šiandien jie – trečioji savanorių karta, arba laimės kūdikiai, kuriems pavyko pakartoti pirmosios 1918–1920 m. kartos triumfą – iškovoti Nepriklausomybę.

Lyg ir teisingai pabrėžia liaudies išmintis – trečias kartas nemeluoja, tačiau šio posakio moralą galėtume perfrazuoti – kovok dėl laisvės, kol gali, nesvarbu, kelintą kartą savo šalies istorijoje tai darai. Bent jau pokario partizanai neskaičiavo, kiek kartų dėl Lietuvos galvos guldytos, tiesiog ėjo ir guldė. Todėl skausmingiausi dvidešimtojo amžiaus istorijos puslapiai skirti kaip tik antrajai savanorių kartai, kurios pralieto kraujo nevainikavo pergalė.

Ne visiems buvo lemta pasidalyti su ateinančia karta savo darbais – daugelį jų penkiasdešimčiai metų, o kai kuriuos ir amžiams užklojo užmarštis. Tačiau šių dienų savanoriams partizanai paliko neįkainojamas dovanas – kilnios praeities suvokimą ir tradicijų tęstinumą.

Pirmajai ir antrajai kartai skirta garbinga vieta Savanorių muziejuje – eksponuojami dokumentai, kariuomenės bibliotekų leidiniai, uniformos, karinė atributika, fotografijos.

Idėja

1991-ųjų savanoriai suprato, kiek daug jiems paliko buvusios kartos, suvokė, jog atgimstančiai Lietuvos kariuomenei būtina išlaikyti istorinę atmintį, tradicijas. Todėl kartu su juodomis ar kitų spalvų uniformomis apsirengusiais žmonėmis visuomet blaškėsi fotografai, fiksuojantys kiekvieną akimirką, kada nors būsiančią svarbią istorijai. Savanoriai pirmieji įsigijo fotoaparatus, vaizdo kamerą, beje, ir pirmąjį karinį orkestrą sukūrė taip pat jie (Lietuvos kariuomenė be orkestro – kaip karys be šautuvo). Todėl Lietuvos savanorių muziejaus kūrimas visiems buvo savaime suprantamas dalykas – viską būtina parodyti.

Tiesą sakant, kaip kilo muziejaus idėja – gan nelengva išsiaiškinti. Nors oficialiose kronikose teigiama, kad mintis brandino vadai, aukšti pareigūnai, vis dėlto šiandieniniai savanoriai teigia, jog svarbiausias postūmis buvo toks – per įvykius prie Aukščiausiosios Tarybos vienas užsienietis paprašęs juodosios uniformos. Mat jis panoro nusivežti į savo šalies muziejų. Tuomet ir lietuviai susigriebė – taigi jei domimasi užsienyje, kodėl mes patys tokio muziejaus negalime įkurti? Taip ir užsidegė…

Kodėl šypsosi užsieniečiai?

Savanoriai turi daug relikvijų. Net jų garsioji patranka, kuri prie KASP štabo kartkartėmis pašaudo ir automobilius pacypina, taip pat galėtų drąsiai vadintis vienu vertingiausių jų muziejaus eksponatu. Nors jos atsiradimo istorija ne tokia jau romantiška – rado žmogus daržinėje ratus, gan įdomiai apkaustytus. Pamanė – aštuonioliktojo amžiaus patrankos dalys. Savanorių ginklininkas Vytautas Lavrencas pagamino lafetą, ištekino patrankos vamzdį, išlankstė, išfrezavo apkaustus, kniedes. Taip ir atsirado KASP štabe vadinamoji „restauruotoji” patranka. Kuo gi ne muziejaus eksponatas iš senelio daržinės?

Juokas juokais, tačiau vos įžengus į Lietuvos savanorių muziejaus salę, akis prikausto Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) rūmų maketas. Pasirodo, tai bene svarbiausias eksponatas su gan pikantiška atsiradimo istorija. 1991 m. vienas tuometinės Aukščiausiosios Tarybos gynėjų prisiminė, jog Architektūros muziejuje Vilniuje eksponuojamas šis maketas ir pasiūlė jį panaudoti kaip schemą gynybai – pagal jį vyrai galėtų išdėstyti sargybos postus bei organizuoti gynybą. Nors ir buvo naktis, savanoriai nuvažiavo į muziejų, prieš tai iš miego prikėlė muziejaus vedėją, įsikėlė maketą į sunkvežimį ir atsigabeno į rūmus. Vėliau, kaip prisimena pirmoji muziejaus vedėja Daiva Marcinkutė, savanoriai jį naudojo kaip taikinį, miklino akį ir ranką.

Kiti muziejaus eksponatai prašalaičiui, nežinančiam šalies istorijos, gali atrodyti, švelniai tariant, gan keistoki. Bent jau užsienio svečiams jie pasirodė labai įdomūs, ne vienam keliantys šypseną. Po stiklu garbingoje vietoje – statybinių armatūrų strypai, iš lovos kojos padarytas šautuvas ir kiti gan pikantiški daiktai. Iš tiesų vakariečiui, juo labiau kariškiui, kiltų klausimas – su tokiais ginklais prieš tankus?

Todėl ir įdomu užsienio svečiams išgirsti apie to meto įvykius, o ir suprasti – taigi jie, lietuviai, būtų ėję prieš tankus su surūdijusiais PPS –43. Beje, šis PPS buvo to meto savanorių ginkluotės beveik pasididžiavimas – palyginti su metaliniais strypais ar šiaip savadarbiais ginklais. Buvęs savanoris Antanas Burokas prisimena turėjęs špagą, kurios smaigalį nusmailinęs ir taip paruošęs gynybai.

Beje, vyrams ir tuomet būdavo linksma, pažvelgus į ginklus. Gal todėl išlikę daug juokingų šaržų, kuriuose atsispindi ta skurdi savanorių ginkluotė. O ir išradingumo savanoriams netrūko – prie kitų šautuvų garbingai įkurdintas lietuviško ginklo „Vytis” bandomasis pavyzdys. Juk lietuviai jau ir savų ginklų buvo bepradedą gamintis.

Parlamento gynybą primena geležinės tvoros su šūkiais, vaikų piešiniais. Paskutinėmis barikadų gyvavimo dienomis savanoriai patys važiavo prie Parlamento ir nusirinkinėjo geležines užtvaras, plakatus, stulpus su ženkleliais, sovietiniais medaliais. Muziejaus palubėje atsirado vietos ir tinklams, dengusiems Parlamento rūmų lubas. Pasirodo, į juos buvo įrišta kabliukų: jei rūmuose būtų pasirodę desantininkai, užkritę tinklai būtų juos įpainioję, kabliukai būtų įsikabinę į šonus...

Kiekvienam – pagal nuopelnus

Pirmosios savanorių uniformos dar ir šiandien kai kam kelia nostalgiją. Kalbėsime ne apie tas juodąsias ar pilkąsias rudąsias (neaiški spalva), o apie modelius, taip ir nepradėtus masiškai siūti. Išeiginė vyriška ir moteriška savanorių uniforma dabar eksponuojamos stende. Beje, kūrė jas profesionali dizainerė Roma Karpavičienė, atsižvelgusi į savanorių pageidavimą – uniforma turi būti kariška, tautiška, istoriška ir dar visokia. Vienu žodžiu, norėta kurti pagal danų Homeguardą, kuo įdomiau. Tačiau vos išvydusi šviesą, uniforma tik sukėlė aukštų pulkininkų juoką ir pasipiktinimą – taigi čia tyčiojamasi iš kariuomenės. Beje, Sigitas Vaitulionis, kurio ūgiui buvo pasiūtas drabužis, prisimena, kad būtent jiems netiko šis variantas. O jam pačiam idėja patikusi. Uniforma dvelkia lietuviškumu, vyriškas ir moteriškas kaklaraiščiai išausti tautiniais motyvais, o ir moterų sijonas taip pat primena lietuvišką medžiagą.

Atrodo gražiai, tačiau šiandien bent jau savanorių dailiosios lyties atstovės gali džiaugtis, jog buvo pasiūtos kitokios uniformos. Juk šiandien tautiniai klostuoti sijonai nemadingi. O po kokių penkerių metų – gal...

Dešimtmečio senumo fotografijos dvelkia sovietine dvasia: juk tuomet šis menas dar nebuvo taip toli pažengęs, nuotraukos nespalvotos. Iš jų žvelgiantys veidai daugeliui pažįstami, tik tuomet jie buvo jaunesni, rimtesni ir susikaupę. Savanorių istorija kupina ne vien šlovės puslapių, kai kurių gyvenimas po lemtingųjų Lietuvai įvykių pasisuko kita linkme, kai kuriems teko išbandyti kalėjimo duonos ar kardinaliai pakeisti savo pažiūras. Tačiau, dabartinių savanorių garbei, būtina pripažinti: istorija čia nenutylima, kas nusipelnė tuo laiku, šiame muziejuje pagerbtas. Todėl nestebina ir Mindaugo Murzos veidas stambiu planu. Šiandien jį daugelis prisimena kaip gerą savanorį.

Lyg ir viskas. Nors pažintis tik prasideda. Iki kitų labai jaunos istorijos puslapių – pavyzdžiui, kaip savanoriai tarnavo misijose.

Lijana Cibulskienė

 

Kuopa be nusižengėlių

Tiesą sakant, tai objektas iš fantastikos srities. Arba bent jau labiausiai mėgstamas profesionalių karių sapnas. Pamėginkime jį įsivaizduoti – kareivinėse mandagučiai, gražučiai, visuomet švariai nuvalytais batais šauktinukai, vienu mirksniu vykdantys vadų komandas, ištikimomis akimis sekantys kiekvieną profesionalo žvilgsnį ir pan. Jokios kontrolės nereikia, nes toks eilinis puikiai susipažinęs su Krašto apsaugos statutais, išmano karių mandagumo taisykles, o ir tarnybą atlieka džiaugdamasis ir suprasdamas reikšmingą Tėvynės gynėjo vaidmenį.

Elitiniai

… Deja, kol kas tai tėra malonus sapnas, tikrovėje profesionalai susiduria su anaiptol ne itin džiuginančia kasdienybe – bėdų dėl privalomosios karo tarnybos karių pakanka. Tačiau kartais iš tiesų atsitinka kažkas panašaus į stebuklą – daliniuose pasitaiko tokių šaunuolių, kurie leidžia savo vadams bent jau ramiai išsimiegoti.

„Mes – ne „zaliotnikai”, – pirmąją pažinties minutę išrėžė Kunigaikščio Vaidoto motorizuotojo pėstininkų bataliono Sunkiosios ginkluotės kuopos kariai (atseit, žinok su kuo turi reikalų). Nedrąsiai mėginu išsiaiškinti – ką, nė vienas nėra drausmės pažeidęs, nuobaudų gavęs... Ne – eilinių atsakymas skamba tvirtai, nors vienas bando prisiminti lyg ir penkiasdešimt atsispaudimų daręs ar penkiolika parų neišėjimo iš dalinio teritorijos gavęs. Tačiau šios bausmės labiau dvelkia gandais, todėl imu aiškintis – iš kur tokie geručiai atsirado.

– Tiesiog gerai sutariame su vadais, – aiškino eil. Vaclovas Charukevičius. – Jie viską paaiškina, pasikalba su mumis, ragina gerai tarnauti. Sako, jei viskas gerai klostysis, išeisite ramūs, niekam nereikės likti po tarnybos, o ir pati tarnyba neatrodys tokia sunki.

Dmitrij Asačiov be jokios slaptos minties Sunkiosios ginkluotės kuopą vadina elitine. Juk joje tarnauja kariai, kurie negadina vadams nervų ir nežildo galvų. Evaldas Kareiva tvirtina, jog priežastis paprasta – nuo pat pradžių naujokus rengė pats batalionas, kariams neteko ragauti Ruklos mokomojo pulko duonos. Jis pateikia dar vieną prielaidą, apsprendusią tokius puikius santykius su vadais.

– Jie labai gerai išmano statutus, todėl taip su mumis elgiasi, – bandė paaiškinti Evaldas, tačiau tuoj pat buvo nutildytas draugų, prieštaravusių – ne dėl statuto jie taip elgiasi.

Suprantama, vaikinų vadų anaiptol nepavadinsi „statutiniais”. Beje, santykių sferoje statutai mažai ką reiškia ir kariams. Baimei, kuriai daugelis profesionalų skiria nemažai nuopelnų, čia vietos nėra. Pasak Jono Bajarūno, nusižengti jie vengia todėl, kad nenori susigadinti santykių su vadais.

– Tai ne formalus susitarimas, – pasakojo Dmitrijus. – Aš žinau, kad bet kada galiu kreiptis į savo vadą, o jis man pasistengs padėti ar bent parems žodžiu. Vieną mano draugą paliko mergina. Nesugebėjau jo paguosti, tiesiog neturėjęs panašios patirties. Jis kreipėsi į vadą, tas su juo pasikalbėjo. Be abejo, geras žodis padėjo. Kitam reikėjo išvažiuoti – padėjo…

Itin vertinamas ir vadų humoro jausmas. Šiuo atveju eiliniams pasisekė – kuopininkas pasitaikė puikus vyras, ir juokus supranta, ir pats pokštus mėgsta krėsti.

– Jo toks įprotis – mėgsta prislinkti prie mūsų nepastebėtas, – juokdamasis pasakojo Dmitrijus. – Vieną kartą sumanė patikrinti budėtojo uolumą, įsirangė į vieno kario lovą su batais, užsiklojo antklode – tik batai kyšo. Tuo metu budinčiam kariui pranešė – vienas lovoje guli su batais Tas pribėgo, k-a-aip spyrė, žiūri gi – kuopininkas atsikelia. Visi taip ir išleipome juokais…

Kuo džiaugiasi vadai?

Kuopos vadas vyr. ltn. Romualdas Butkus sakosi galįs paaiškinti, kodėl jo kariai tokie geručiai. Šiaulių batalione išėję bazinį kario kursą, jie išvengė dviejų karantinų ir prisitaikymo prie naujo dalinio aplinkybių.

– O tokie santykiai susiklostė todėl, kad jie buvo supažindinami pas mus su Krašto apsaugos statutais, mes juos mokėme taip, kaip mums reikia, – tvirtino vadas.

Šmaikštusis kuopininkas vyr. srž. Rolandas Skabickas pritarė:

– Kariai pamatė mano veidą pačią pirmąją dieną, taip ir likau jų kuopininkas. Nesikeitė ir kiti jų vadai. O šiaip šauktiniams po trijų mėnesių Ruklos mokomajame pulke tenka pratintis prie naujų vadų. Vadinasi, du kartus sutrumpėja „trynimosi” ir prisitaikymo laikas. Kariai jau žino, ko iš jų noriu, ko galiu reikalauti, o aš suprantu, kurį labiau „paspausti”, į kurio batus dėmesį atkreipti ir panašiai.

Profesionalai savo karius gali palyginti su tuo pat metu tarnybą Mokomajame pulke pradėjusiais ir vėliau čia atsiųstais šauktiniais.

– Galiu drąsiai teigti – trys savaitės, mėnuo praėjo, kol Ruklos kariai prisitaikė prie bataliono, – pasakojo vyr. ltn. R. Butkus. – Jiems buvo čia neįprasta, sąlygos ne tokios kaip pulke.

Iš tiesų – sąlygos Šiaulių batalione nepasikeitė nuo pat Nepriklausomybės atgavimo. Na, nebent šioks toks kosmetinis remontas darytas.

Bet gal kuopos vadas pernelyg pabrėžia, tvirtindamas, jog kariams svarbu buitinės sąlygos. O kaip suprasti karių teiginius – jiems gera todėl, kad čia jie tiesiog gerbiami…

– Nieko negalėčiau pasakyti apie pagarbą, – prisipažįsta kuopos vadas. – Manau, viskas priklauso nuo to, kaip tu paruošei karį, kaip išaiškinai Krašto apsaugos statutus. Mes per bazinį kursą iš kario reikalaujame, kad jis žinotų savo pareigas, beje, ir mandagumo taisykles. O atėję iš Mokomojo pulko dar neparuošti, kad galėtume su jais dirbti taip, kaip mums reikia. Mums reikia dar mėnesio laiko, kad paruoštume pagal save.

– Mokomajame pulke pabrėžiama taktika, o mums pagrindinis dalykas – statutai, – pritarė kuopininkas. – Ten jie studijuojami, mums jie praktiškai yra svarbūs, ypač reikalingas Sargybos statutas.

Paklaustas, kaip sekasi dirbti su tokia gera kuopa, kuopininkas prisipažino:

– Teisybę pasakius – džiaugiamės. Be abejo, kariams kol kas to nesakome. Beje, po tiek laiko ir patiems buvo smagu išsiauginti sau naujokus. Jau buvome pamiršę.

Vyr. ltn. R. Butkaus nuomone, reto šaukimo kariai pasitaiko tokie drausmingi. Nors jau prabėgo pusmetis, nė vienas iš „elitinės” kuopos karių nesiteikė grįžti į dalinį su kvapeliu ar pavėluoti. Kodėl taip yra – čia kuopos vadas, kaip ir dauguma profesionalų, duoklę atiduoda baimei: esą kariai žino, kas jų laukia tokiu atveju, kokios bus taikomos sankcijos. Kuopininkas pritarė – kodėl karys turi rizikuoti, gauti 10 parų arešto ir pailginti tarnybą.

– Per galvytę karių neglostome, bet elgiamės mandagiai, – pasakojo kuopos vadas. – Mes jais tikime, nes jie dar mūsų neapvylė.

Beje, pasitikėjimas taip pat daug reiškia…

Humoras – geriausias padėjėjas

Vyr. srž. Rolandas Skabickas su kariais sutaria, draugiškai pasišneka, pajuokauja. Tačiau tarnybos metu yra griežtas, ypač nesitaiksto su netvarka kuopoje.

– Vadų rengimo vadovėliuose pabrėžiama: norint pašalinti karių įtampą, humoras – geriausias vaistas. Net ir svarbiuose mokymuose su kariais reikia rasti minutę pajuokauti – tai atšviežina jų dėmesį, padeda geriau įsiminti dėstomą dalyką.

Beje, tylų prisėlinimą prie karių jis vadina viena kontrolės priemonių. Pavyzdžiui, sėdi kariai ratelyje, prisiartini be triukšmo, jie gražiai atsiskleidžia, išgirsti ir apie vadus, tačiau svarbiausia – apsižvalgę ir jį pamatę, šauktiniai pratrūksta juokais. Kuopininkui dažnai tenka išklausyti karių pasakojimų, patarti ar net paguosti ištikus bėdai. Rolandas pripažįsta, jog tokiam šmaikštuoliui kaip jis kartais vaikinų bėdos atrodo juokingos, tačiau jeigu jau karys kreipiasi, vadinasi, jam blogai. Kuopininkui pritarė ir kuopos vadas:

– Jei karys ateina ir pasisako, mes kiek išgalėdami stengsimės padėti. Štai vieno kario žmona gimdė, išleidome atostogauti, kitam su tėvais iškilo problemų – jie skyrėsi.

O dėl nelaimingos meilės? Rolandui teko susidurti ir su tokiais atvejais.

– Šiaip buvo vienas, kuris kreipėsi į mane: tamsta, taip ir taip, nesijuokite, bet mane paliko mergina, ar galite išleisti į namus vienam vakarui. Nustebau, juk jie žino mano šmaikštų būdą, tačiau pasipasakojo. Atrodytų, kas čia ypatinga, juk kariui tik dvidešimt metų, susiras dar savo laimę, tačiau jam tai labai svarbu, vaikšto liūdnas, galvą panarinęs. Bandau kalbėti, paaiškinti, jog viskas dar prieš akis, galbūt padeda…

Meilė kalnus verčia… Taip tvirtina SGK kuopos šauktiniai, nekantriai laukiantys smagiausios jaunimo šventės – Valentino dienos. Juk tuomet juos sveikins draugės, ir jų neturintys galės pašėlti diskotekoje. Bent taip ketinama paįvairinti jų kasdienybę.

Lijana Cibulskienė

 

Šokiai batalione

Kalbėdami apie kultūrinius renginius, įvairių batalionų kariai bemat pagyvėja, kai prisimena, jog, parvažiavę namo, eis į šokius, prašmatniau vadinamus diskotekomis. Gražių iškylų ir pasilinksminimų sugalvoja vadai arba padalinių kultūrininkai – steigiami karių klubai, būreliai, rengiami šauniausio kario arba anekdotų karaliaus konkursai, pastaraisiais metais batalionuose neretai koncertuoja populiarios muzikos grupės, linksmai švenčiamos įvairios sukaktys, Karių diena, Kalėdos, Velykos… O šokiai? Jie – lyg ir pasiilgta namų pramoga, tolima, beveik nereali. Ten – „savos” merginos, seni draugai, o svarbiausia – jokio reglamento. Linksminkis kaip nori.

Vis dėlto ir tarnybos vietoje, jei labai nori, įmanoma normaliai pašokti! Viskas priklauso nuo mūsų pačių entuziazmo ir sąmoningumo. Tuo įtikina keli vakarai Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotajame pėstininkų batalione. Tiesa, dar viena svarbi sąlyga – kaip kiekviename normaliame kolektyve, batalione turi būti bent du trys kūrybingi, iniciatyvūs darbuotojai, gebantys „užkrėsti” visus iš pirmo žvilgsnio net ir utopiniais sumanymais. Matyt, Alytuje jų esama. Vėl tenka paminėti tenykštės Ramovės viršininkę Gaivą Veniukevičienę – karių dramos būrelio iniciatorę, mūsų skaitytojams jau iš anksčiau pažįstamą fotografą vyr. srž. Vytautą Palubinską, S-5 skyriaus viršininką kpt. Gintautą Rakauską, literatų klubo pirmininką ltn. Deimantą Čyžių, Alytaus įgulos kapelioną kpt. Remigijų Butkevičių… žinoma, visų Ramovėje besibūriuojančių karininkų ir puskarininkių nevardysim, svarbu, kad yra vadinamasis „traukos laukas”. Mintis, jog Valentino dieną gali puikiai atšvęsti ne tik namo išleistieji, bet ir tarnyboje likusieji kariai, pasak G.Veniukevičienės, taip pat pirmiausia kilo jauniems bataliono karininkams. Jie prisiminė, kaip panašiomis progomis švęsdavo, studijuodami Gen. Jono žemaičio Lietuvos karo akademijoje, todėl, kaip sakoma, rengėjams beliko aptarti keletą smulkmenų ir vietinių ypatumų. Nors nešildoma salė – ne prašmatnus disko klubas, į vasario 13 dieną surengtą vakaronę pakviesti viso bataliono kariai. Kaip prisimenate, šiemet vasario keturioliktoji buvo penktadienį, ir dvi bataliono kuopos jau buvo išleistos atostogų. Kad išleistieji paskui nesikrimstų, šokius nutarta rengti Valentino dienos išvakarėse. Tik tą vakarą budėjusiems teko keiksnoti likimą – tarnyba yra tarnyba. O kiti linksminosi nuo 18 iki 21.30 valandos. Galima diskoteką vadinti temine, juk daugiausia kalbėta apie meilę, tačiau su saiku, kad žodžiai muzikos neužgožtų. Buvo pakviestos kaimynystėje įsikūrusios Alytaus siuvimo mokyklos moksleivės. Su šia mokykla batalioną sieja ne vien individualūs „kultūriniai ryšiai”. Pavyzdžiui, kariai neseniai ten svečiavosi šauniausio moksleivio konkurse. Net šaltoje Ramovės salėje prasidėjęs vakaras, meilės „ugniai” įsiliepsnojus, veikiai sušilo. Kariams nepritrūko nei sumanumo, nei energijos siekiant viešnių palankumo. Šokta scenoje. Iš pradžių atrodė – nemažai ryžto prireiks, kol bus įveiktas scenos „barjeras”, bet meilė ir muzika, kaip žinote, ištirpdo ledus. Tiesa, prieš tai gerokai pasidarbavo ryšininkai ir savamoksliai apšvietėjai. Scenoje mirksėjo lemputės, degė širdelės, buvo rodomi vaizdo „klipai”.

– Nesame turtingi, – sako Ramovės viršininkė, – neturime savos garso ir vaizdo aparatūros, tik kelis pakabinamus prožektorius. Todėl smagu, kad Ryšių kuopoje atsirado sumanių, geranoriškų vyrukų, kurie atsinešė ir muzikos įrašų, ir įrangos, kai kurie net atostogų sąskaita grįžo į batalioną iš namų, kad šokiai vyktų „kaip turi būt”. Net kompiuterį atsigabeno kompaktinėms plokštelėms ir vaizdo įrašams. Viena – šokti salėje, drauge su visais, o scenoje lyg ir susikaustome, jaučiamės ne visiškai jaukiai. Veiksmą pagyvino konkursas. Rengėjų sumanymu, varžovai turėjo pademonstruoti iškalbos meistriškumą, galantiškas manieras – visa tai, kas įvardijama žodžiu „kavalierius”. Konkurse dalyvavo dešimt porų. Kariai netruko išsirinkti šokių partneres, mat vakare dalyvavo apie šešiasdešimt viešnių. Iš pradžių kiekviena pora turėjo prisistatyti, o vertinimo komisijos funkcija patikėta visiems vakaro dalyviams. Buvo išdalinti lapeliai, ir kiekvienas dalyvis galėjo balsuoti už jam patikusią porą. Poros iš tiesų susiformavo ekspromtu, niekas iš anksto nesiruošė ir nerepetavo. Dvejojome, ar kariams priimtinas viešas „flirtas”. Juk vilkėdamas uniformą, ypač scenoje, negali atsipalaiduoti kaip padraika „civiliokas”. Tačiau jokios įtampos nebuvo, kiekvieną į sceną išėjusią porą palydėdavo ovacijos. žodžiu, iš pradžių, pasirinkę savo poros pavadinimą,sakysime, „debesėlis”, „kregždutė” ar panašiai, vaikinas ir mergina turėjo pagal jį prisistatyti publikai. Nugalėtojus lėmė ir publikos simpatijos, aplodismentai, todėl vakaro dalyviai ir patys šoko, ir savo „atstovus” stengėsi paremti – švilpė, plojo, o jeigu kuri nors pora nuklysdavo į lankas, – aktyvieji „sirgaliai” pradėdavo kategoriškai ūbauti. Atvirai pasakysiu: iki šiol galvoje kirbėdavo abejonė, ar kariai, „neakademinis” jaunimas išvis bemoka kultūringai linksmintis. Juk viešuose renginiuose neretai pamatysi apgirtusių, besikeikiančių ir nešvankias replikas laidančių „bernelių”. O šįkart aš buvau sužavėta: kokie jie kultūringi, kaip šauniai jie „asistuoja” merginoms, kaip galantiškai pakviečia šokti ir palydi į vietą, kaip gražiai moka elgtis! Tą vakarą kariai iš tiesų „nedarė gėdos” uniformai. Balsuodami vakaro dalyviai į lapelius įrašė arba porų numerius, arba jų pavadinimus. Antrasis konkurso etapas – merginos šokis, skirtas šalia sėdinčiam partneriui, kitaip sakant – merginų viliotinis. Reaguota audringai. Jeigu kurios nors merginos judesiai grakštesni, meilesni ir lipšnesni, – salė tiesiog griaudžia nuo plojimų. O trečia programos dalis – vaikino meilės prisipažinimas savo „damai”. Meninės išraiškos priemonės neribotos. Tiko savi ir svetimi eilėraščiai, poemos ir serenados. Netikėta kareivinėse girdėti pakylėtus meilės žodžius ir eiles, o nepatiklios „damos” atsikirsdavo žaismingai, kaip profesionalios koketės. Kaip sakiau, penkios poros apdovanotos „sertifikatais”, o kitos penkios, kad užsimezgusi draugystė nesibaigtų, kariams sugrįžus iš atostogų, galės kurį nors savaigalį nueiti drauge į „Dainavos” kino teatre rodomą filmą.

Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, daugiau kaip 20 antros kuopos karių buvo pakviesti į Alovės saviveiklininkų koncertą tenykščiuose kultūros namuose. Iš aplinkinių kaimų tą vakarą į Alovę autobusais susirinko iš tiesų nemažai jaunimo. Tačiau ne vien gražios Alovės merginos, nuostabus koncertas, šventinis stalas, gardūs sumuštiniai ir limonadas sužavėjo karius. Daug svarbiau jiems buvo patirti vietos žmonių svetingumą ir dėmesį, bendravimo džiaugsmą ir žodžiais nenusakomą vidinę kaimo žmonių šiluma, jų nuoširdumą. Kariai grįžo sužavėti. Juk ne paslaptis – į karius kartais žiūrima iš aukšto – kaip į trečią brolį Joną. O čia – ir šokiai, ir dovanos, ir kunigas Stasys Stankevičius atsisveikindamas kiekvienam ranką paspaudė. Malonu suvokti, kad esi priimamas kaip tikras vyras, karys, savo krašto gynėjas. Tuomet pats įgauni vidinės stiprybės, pasitikėjimo savimi. Batalione stengiamasi paįvairinti visų kuopų laisvalaikį – vieni eina į sporto rungtynes, kiti į filmus ar koncertus.

Deja, ir Valentino dieną Alytuje, ir kitur per kareivių rengiamus šokius „jėgos” nebūna lygios – visam batalionui šešiasdešimt merginų, tokiai konkurencijai ne visi ryžtasi. Tokiu atveju paprastai sustojama į ratelius ir šokama, nesistengiant „savintis” partnerių. Visiškai nesvarbu, kad viename ratelyje, sakysime, – tik dvi merginos ir penki vaikinai. Nepatrauklūs ar neatsparūs šokėjai vėliau savaime atkrinta.

Užkalbinome vieną konkurso prizininkų – Ryšių būrio antro skyriaus radijo ryšio operatorių alytiškį eil. Nerijų Zakarauską. Jo įsitikinimu, šokiai – fantastiškas sumanymas. Jie prideda žvalumo ir pašalina nuovargį, jie išjudina ir pralinksmina. Paklausus, kaip susirado šokių partnerę, Nerijus štai ką papasakojo:

– Prieš gerą mėnesį susitikome jų mokykloje surengtuose šokiuose, kurie taip pat buvo šaunūs. Ten pasikeitėme telefono numeriais. Kai vakare sugrįžome į kuopą, iškart sumigome. Jau po kelių minučių nesigirdėjo įprastinio lovų girgždesio. Nors energijos šokti dar visai nakčiai būtų užtekę. Paskui susirašinėjome SMS žinutėmis, kalbėdavomės telefonu. Su draugais sunešėme į salę ir prijungėme aparatūrą, paskui nuėjome pavalgyti. Atėjęs į šokius, pamačiau pažįstamą veidą, prisėdau ir ėmiau įkalbinėti dalyvauti konkurse. Ji iš pradžių nenorėjo, bet po kelių šokių sutiko. žodžiu, ne tik pašokome, bet ir konkurse trečią vietą laimėjome. Prizu abu likome patenkinti: dabar eisime žiūrėti filmo, tik kol kas nežinau – kokio. Daug reikalų tarnyboje – tiesiog nebuvo kada domėtis.

Kazys Jonušas

 

 

Kariai apie meilę

Šv. Valentino dieną skubame pasimatyti su mylimais žmonėmis. Net tie, kam jausmai – tik žmogiškos silpnybės ir aptemusio proto išraiška, pavasariop kartkartėmis jaučia krūtinėje nelyginant mažų sparnelių šiugždesį arba maudulį, lyg gyventų kaži ką pametę. Kariuomenė ir jaunystė – kone sinonimai, todėl „širdies sopuliai” ir nemigos „priepuoliai” čia visiškai natūralūs. Vis dėlto pokalbiui apie meilę Vakarų karinės apygardos štabo ir aprūpinimo kuopą pasirinkome ne atsitiktinai. Sausio pradžioje vienas šios kuopos grandinis, pasak jo, išgyvendamas dėl savo merginos, praėjusių metų gruodį nukentėjusios nuo nusikaltėlių, bandė nusižudyti. Vėliau buvo gydomas Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje, dabar – komisuotas. Padorioje draugijoje „už akių” svetimos nelaimės neaptarinėjamos, todėl su kariais šnekėjomės ne apie jų tarnybos draugo poelgį ir ne vien apie jų pačių intymius išgyvenimus. Tiesiog svarstėme abstrakčią nuostatą, ką jie ryžtųsi paaukoti savo meilei. Gyvenimą, gyvybę ar bent jau atlyginimąš

Andrius iš Plungės

Kuopos vairuotojas eil. Andrius Končius sako kaip ir visi kariai turįs merginą. Valentino dieną žadėjo jai parašyti laišką, nusiųsti kokį sveikinimą, o jeigu galės, šventę praleis drauge. Gyvenąs Plungėje, nuo tarnybos vietos netoli. Tikėjosi, kad vadai savaitgalį išleis namo. Kam ryžtųsi dėl savo draugėsš

– Nežinau, – sako Andrius, – kad ji dar aukos neprašo...

O jeigu paprašytų, jeigu, sakysime, ištiktų bėda, sušlubuotų jos sveikataš Ar galėtų karys savo išrinktajai atiduoti, pavyzdžiui, inkstąš

– Kodėl gi neš

Mano, kad ir jo mylimoji prireikus taip pasielgtų. Nors draugauja daugiau kaip metus, Andrius be patetikos sako, kad jųdviejų pasitikėjimas abipusis. Prieš trejus metus baigęs mokyklą, Andrius iki tarnybos dirbo. Su Ja susipažino, galima sakyti, atsitiktinai, per vieną gimtadienį. Niekuomet nesvarstęs, ar mergina galėtų jį išduoti, nepasiduodąs įtarinėjimui. Vis dėlto karys neskubėtų skandintis, sužinojęs, kad meilė baigėsi.

– Nemanau, kad tokiu atveju verta stačia galva pulti į neviltį, – sako jis. – Juk gyvenimas tuo nesibaigia, turbūt įmanoma surasti kitą prasmę, išmėginti ką nors nauja.

žmogus, be abejo, ne priemonė, o tikslas, tačiau, eikvodamas visą energiją vienam tikslui pasiekti, daraisi ribotas ir priklausomas. Gal vyrui santuoka iš meilės – ne laimės vaisius, o tik viena iš laimingo gyvenimo sąlygųš

– Apie šeimą kol kas nemąstau, – šypsosi Andrius. – Dar per anksti. Draugystė su pana – kas kita.

Meilė be įsipareigojimų ir priesaikų, kaip bandymų lauke ar žvalgyboješ

– Panašiai.

Ar būta ir anksčiau tokių „bandymų”š

– Nereikšmingų. Dar mokykliniais metais.

Pirmoje ar trečioje klasėješ

– Ne, dvyliktoje, o gal ir anksčiau, bet nerimtų.

Abitūros egzaminai, mokyklos slenkstis... Gal nepasistengta, ne viskas pasakyta, dėl ko vėliau teko kaltinti save, ilgėtis ir lauktiš

– Kad viskas prasidėjo, mokslo metams baigiantis, ir neilgai tetruko, – nesutinka su mano spėlionėmis Andrius. – Aš mokiausi ne Plungėje. Pusę metų padraugavome, aš išvažiavau į savo miestą, ji – į savo, ir viskas. Kurį laiką pasiilgdavau. Paskui praėjo. Dabar atrodo: kaip seniai tai buvo, nedaug ką ir teprisimenu.

Andriaus nuomone, pasaulis yra gražus, panų daug.

– Pasirinkimas didelis, – sako jis,– nėra jokio pagrindo iš meilės žudytis. Nors kurį laiką gali būti sunku, bet skausmas praeina.

Sigitas

Kitas plungiškis – šios kuopos ryšių būrio karys eil. Sigitas Riepša savo meilei, sako, viską galėtų paaukoti.

– žinoma, nesižudyčiau, – papildo ir jis savo teiginį išlyga.

Sigitas taip pat visiškai pasitiki mergina, nes seniai draugauja. Ji priima Sigitą tokį, koks jis yra, ir jo jausmai nekelia abejonių. Pasitikėjimas, be abejo, įpareigoja, tačiau ar jai iš tiesų užtektų to „visko”, ką galėtų paaukoti Sigitasš

– Užtenka, – tvirtina jis.

Malonu bendrauti su žmogumi, pasiryžusiu savo meilei viską atiduoti, todėl kyla papildomų klausimų: ko jai reikia iš Sigito meilėsš Ar jiedu galvojo apie šeimąš

– Kol kas ne, – prisipažįsta Sigitas, – gal vėliau...

Tačiau pamėginkime įsivaizduoti. Ką jis turi, ką mokaš

– Kariuomenėje daug ką supratau, – kalba Sigitas, – išmokau rimčiau vertinti gyvenimą.

Taip, sutinku, išeisi labai rimtas „į gyvenimą” – apsisuks galva, užklius už varčios – ir vėl iš pradžios...

– Ne, – krato galvą Sigitas. – Šį tą moku. Galiu vinį įkalti, moku vairuoti, žinau, kaip sutvarkyti vandens čiaupus, elektros instaliaciją... Tiesa, neišmokau megzti. Jei reikia ką nors susiūti – žinau, kaip siūlą į adatą įverti. Televizorių netaisau, bet šį tą išmanau apie radiotechniką. Moku naudotis kompiuteriu. Esu baigęs dvylika klasių. Stoti į aukštąją mokyklą nemėginau. Jau mokykloje nusprendžiau tarnauti kariuomenėje.

Negąsdina Sigito ir nereti „povestuviniai” būdo pokyčiai, kai mylima plaštakė tampa lerva.

– Jei per ketverius mūsų pažinties metus nesuraganėjo, – tikina karys, – tai vargu ar galėtų labai pasikeisti.

Pats Sigitas savo būsimai žmonai turėtų tik vieną reikalavimą: kad būtų šeimos žmogus. Ne, jis neketinąs jos uždaryti virtuvėje arba neišleisti iš miegamojo. Tik svarbu, kad ji mylėtų vyrą ir vaikus. Kad pagamintų valgį ir pasitiktų grįžusį iš darbo. Namie ir pats iš bėdos sau pietus išsivirdavo. Galįs išsikepti kiaušinienės, šiaip ko nors... ir išsivirti sriubos. Skalbimas – ne problema. Pasak Sigito, tam yra automatinė skalbimo mašina. Atskiro būsto, kur galėtų parsivesti būsimą žmoną, karys dar neturi. Niekis. Sugrįš iš kariuomenės – uždirbs ir nusipirks namą. Arba gal tėvas paliks. O jeigu reikėtų pačiam statytiš Reikėtų pagalbininkų.

Julius

žinoma, jaunystėje meilė veikiau panaši į tolimą žvaigždyną, naują kompiuterį ar „Ferarį”, ir atrodo niekuo nesusijusi su sąskaitomis ir sauskelnėmis. Būsimoji šeima – tik „užpečkis”, apie kurį kol kas nesinori mąstyti. Dar reikia daug ką pamatyti, pašokti, pakeliauti... Šėliojančiam žiogeliui vasarą visiškai neįdomūs skruzdėlės pamokymai.

– Dabar jau neturiu, – anaiptol ne liūdnai į klausimą, kas jo mylimoji, atsako kitas kuopos vairuotojas eil. Julius Getautis. – Turėjau įvairių merginų, bet mūsų draugystė trukdavo ilgiausiai pusę metų.

Juliui nerūpi, kad šitaip nesunku pelnyti ir „plevėsos” reputaciją.

– Yra daug miestų, – sako, – ir daug merginų. Ką aš galėčiau kuriai nors iš jų paaukotiš Jeigu iš tiesų labai mylėčiau, o ji manęs – ne, pasiaukočiau: atiduočiau ją kitam. Daugiau nieko. Jeigu ji manęs nemylėtų, netrukdyčiau jai būti laimingai su kitu. Nesistengčiau jos sulaikyti.

Ne, Julius nemanąs, kad merginos turi prisitaikyti ar pačios galėtų jį vaikytis, tiesiog kartais būna situacijų, kai mylimą reikia „paleisti”. Jeigu mylimoji norėtų pabėgti, o jeigu neš

– Tada tu pabėgi, – nedvejodamas atkerta Julius. – žodžiu, susipančioti kol kas nepageidauju. Nesakau, kad šito nenorėsiu ateityje.

Į papildomą klausimą, kodėl jo draugystė su buvusiomis „simpatijomis” iširo, Julius vėl atsako paprastai:

– Arba nusibosdavo, arba susirasdavau įdomesnių. Kad ir laikinai.

Anksčiau, mokykloje, Julių viliodavo išorinis merginų žavesys, graži figūra, ilgos kojos ir pan. Tik vėliau, kai išvažiavo į Kauną, pradėjo domėtis jų protu ir išsilavinimu. Studijavo Veterinarijos akademijoje. Dabar vertina ne tik išorinį grožį, protą, bet ir dvasines savybes. Idealo nesusikūrė.

– Idealios vis tiek nerasi, – sako. – Trūkumai anksčiau ar vėliau išryškės.

Todėl kol kas Julius neįsivaizduoja savęs sutuoktinio vaidmenyje. Nesiryžta net prognozuoti. Anot jo, viskas priklausytų nuo merginos – kaip ji elgtųsi, kokia būtų. O jeigu žmona elgtųsi blogaiš

– Sunkus atvejis, – atsidūsta. – Jeigu būtų neįmanoma gyventi drauge, net ir gimus vaikui, tektų skirtis. Kam bartis ir kankintisš

Julius išvis nelinkęs kovoti „dėl mylimo žmogaus”. Paprastai savaime, be kovos jo gyvenime viskas išsisprendžia. Kario įsitikinimu, dėl merginos prielankumo būtų prasminga konkuruoti, nebent tik patekus į salą, kur kelių vyrų draugijoje gyventų viena mergina.

Viktoras

Gal tam, kad neišsiskirtų iš kolektyvo, Štabo ir aprūpinimo kuopos antro skyriaus vairuotojas eil. Viktoras Jurkus taip pat pasigyrė turėjęs nemažai panelių, o šiuo metu – nė vienos.

– Neseniai išsiskyrėme, – sako apie buvusią draugę. – Nežinau, gal dėl to, kad į kariuomenę išėjau. Rečiau susitinkame ir paprasčiausiai atitolome vienas nuo kito. Nesipykome, likome draugai, bet nebesame artimi. O gal po tarnybos vėl viskas grįš į savo vietas...

Tikėkimės, kad po „minutės pertraukėlės” jųdviejų draugystė dar karščiau įsiliepsnos, o kaip metų pauzę, kol jis grįš, išgyvena Jiš

– Nežinau, – gūžteli pečiais Viktoras.

Nors idealios merginos Viktoras neieško, nes netiki, kad tokia išvis egzistuoja, jo išrinktoji, žinoma, bus protinga, graži ir išsilavinusi. Be to – ištikima. Taip, o jeigu dar ir beviltiška tinginėš Ar pajėgs Viktoras dirbti už du, tris, keturis..š

– Ne, žinoma, – juokiasi karys, – ji turės savo pareigas, o aš – savo.

Viktoras į tarnybą atvyko iš Rietavo. Yra baigęs vidurinę mokyklą. Jau spėjo įgyti automechaniko specialybę. Vairuoja ne tik savo automobilį, gali pataisyti kiekvieną „kledarą”. Gyvena su tėvais nuosavame name. Mėgsta įvairią muziką, į knygas, galima sakyti, įninka retai. Tačiau nemano, kad su juo, sakysime, iš tiesų protingai ir išsilavinusiai išrinktajai kada nors galėtų būti nuobodu. Pasitikintis savimi Viktoras žino, kad jo „neapsiskaitymą” atsveria kiti būdo bruožai. Sako, mokėtų apginti savo merginą nuo užpuolikų. Net su ginkluotais susidūręs, gal net savo gyvybės kaina pirmiausia stengtųsi išgelbėti Ją. Jeigu nepavyktų, pavyzdžiui, užpuolikų gaujos sulaikyti, vėliau, sužinojęs, kas jie, po vieną mylimosios skriaudėjams keršytų. Arba, pasitelkęs draugus, sudorotų visus iš karto. Savo galbūt laikinai nutrūkusios draugystės Viktorui, matyt, šiek tiek gaila.

– Tai – ne geriausias variantas, – sako jis, – bet mes jau retai susitinkame. Neblogai pažįstame vienas kitą, todėl nesusikalbėjimo arba šiaip kokių nesusipratimų mūsų santykiuose nėra. Tiesiog atšalimas. Ir aš nesijaučiu dėl to kaltas. Mes draugiškai viską aptarėme. Kai grįžtu, susitikę pasikalbame, bet...

Viktoro nuomone, vesti vyras turėtų, sulaukęs 25 –26 metų. žodžiu, dar kelerius metus be sąžinės graužimo pagyventų ir vienas. Per tą laiką norėtų įsigyti nuosavą būstą, gerai įsikurti, apsirūpinti lėšomis, kad po vestuvių jaunavedžiai neliktų sėdėti prie tuščio katilo. Tačiau kokią specialybę rinktųsi, jei pagal šią nerastų darbo ir tektų ieškotis kito, dar nesvarstęs.

– Jei visi važinės naujais automobiliais ir nebereikės automechanikų, – sako, – dirbsiu vairuotoju. Visąlaik traukė mašinos. Turiu B ir C kategorijų vairuotojo teises, stengsiuos išlaikyti ir aukštesnių kategorijų egzaminus, kad ateityje galėčiau važinėti autobusais ar vilkikais į tolimus reisus.

Andrius iš Šilutės

Valentino dieną be širdies damos buvo priverstas švęsti ir šios kuopos karys eil. Andrius Dajoras. Galima pamanyti, kad daugelis šiuolaikinių merginų, išlydėdamos savo vaikiną į kariuomenę, pokalbį baigia žodžiais: „Sudiev amžinai”.

– Ne, mūsų draugystė nutrūko neseniai, – sako Andrius. – Dėl tokio kvailo incidento. Prieš Naujus metus išleido namo... Aš ir anksčiau, parvažiavęs namo, gana dažnai truputį išgerdavau... Nenusišniodavau negyvai, tik tiek, kad būtų linksma, bet jai turbūt nepatikdavo. Šiaip viskas buvo gerai, bet tąkart... padauginau. Buvau pasikvietęs ją su drauge, aš taip pat buvau su draugais. Guliu palūžęs. Tuomet ji pabėgo. Paskui parašė: „Kaip man žiūrėti į akis tavo draugams arba savo draugei..š” Ir panašiai. Pasiaiškinom: „Taip – taip, ne – ne”, pagaliau sakau: „Gerai, viso gero”. Ir dabar ne itin gailiuosi. Jos charakteris – ne auksinis.

Norėtum, klausiu, kad pačiam pasigėrus, mergina pagirioms iš ryto giros atneštųš

– Ne, – juokiasi Andrius, – bet galėtų suprasti. Juk negeriu kaip žvėris – tik per šventes, o ne šiaip savaitgaliais. Vis dėlto – Nauji metai...

O gal kalta skirtinga gyvenimo samprataš Gal ji ir anksčiau išsakydavo tokių reikalavimų, kurie Andriui atrodė ne visiškai priimtiniš Pavyzdžiui, tuo metu, kai Andrius nori tiesiog švęsti su draugais, ji kuria bendros ateities viziją ir mąsto apie jųdviejų reputaciją. Ar iš tiesų kaltas vien naujametis incidentasš Nejaugi viskas būtų gerai, jeigu jis į pasimatymą tąsyk būtų atėjęs blaivasš

– Ne, gal vis dėto mums trūko abipusės šilumos, – sako karys. – Niekuomet nesislapstėm, susitikdavom ir su tėvais, ir su jos draugėmis. Grįžęs kiekvienąkart nueidavau pas ją, ir ji ateidavo, sužinojusi, kad parvažiavau. Nežinau, viskas išsisprendė netyčia. Gal ji ir nenorėjo iškart nutraukti draugystės, kaži ką rašė... Bet po to vakaro ir aš pradėjau ja abejoti.

Paklausus, kokia mergina Andriui išvis reikalinga, jis atsakė:

– Nuostabi. Kad jai nieko netrūktų – grožio, švelnumo, meilės...

O jėgosš Ar neverstų būsimosios nešioti cemento maišųš

– Ne, gana, kad ji lėkštę iki stalo atneštų.

Ką pats Andrius galėtų pasiūlyti savo išrinktajai, koks jis bus vyras ir tėvas, kaip įsivaizduoja savo būsimos šeimos gyvenimąš

– Būčiau normalus. Kaip dera namo parneščiau algą, kad vaikams nieko netrūktų...

Pirmąkart įsimylėjęs gal aštuntoje klasėje.

– Kokia ten meilė...– prisimena. – Anaiptol ne didžiausia ir vienintelė. Tiesiog draugavome metus, susitikinėjome, nueidavome į šokius...

Andrius mėgsta muziką, sportą, žaidžia krepšinį, yra dinamiškas, todėl tikisi, kad ir jo draugė bus ne iš lėtųjų.

Marius

Kol su kitais Vakarų karinės apygardos štabo ir aprūpinimo kuopos kariais linksmai samprotavome apie artėjančią mylimųjų šventę, iš krašto nuleidęs galvą kantriai sėdėjo eil. Marius žagunis. Jo mergina, pradėjusi studijas Kaune, „nuėjo su kitu”. Pamanęs, gal tokia ir bus tikroji kario liūdesio priežastis, pradėjau kalbą apie jo ateities planus.

– Dabar nieko nežinau, – atsakė Marius.

Tik tada iš greta sėdėjusių kario draugų sužinojau, kad mūsų pokalbio išvakarėse sudegė Mariaus tėvų namas. Ir žodžiai, regis, prarado vertę.

Kazys Jonušas

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media