Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
4 5
18
23 24 25 27
29 30 31 2 4

 

"Karys" 2003 m. liepa

Naujas žurnalo numeris savo skaitytojams suteikia progą prisiminti tarptautines pratybas „Gintarinė viltis”.

Kad ir ką sakytum, tarnyba kariuomenėje vis dėlto turi „šarmo”. Nors ne kiekviena diena kupina pavojų, rizikos, nuotykių ir žygių, nors per metus iki gyvo kaulo įgrysta budėjimai, regis, betikslis grindų ir ginklų blizginimo ar Statuto „kalimas”. Pagaliau vis dėlto ateina Pratybų metas, kai prireikia ir narsos, ir ištvermės, ir „neilinių” sugebėjimų.

Taika – bendros pastangos ir viltys. Tai pagrindinė numerio tema.

 

Misija nutraukta. Užduotis įvykdyta»

JAV žvalgybos lėktuvo misija Lietuvoje – be paslapčių»

Aukštaitijos savanorių vasara nelepina»

----------------------------------------------------------------------------------------------

Misija nutraukta. Užduotis įvykdyta

Lietuvos karo medikai į misiją išvyko tada, kai Irake dar griaudėjo sprogimai.

Pasiryžę gelbėti žmonių gyvybes karo sąlygomis, mūsų medikai kartu su kolegomis iš Ispanijos suteikė pagalbą taikiems Irako provincijos – Um Kasro miestelio – gyventojams, atliko daugiau nei šešis šimtus operacijų, perdavė humanitarinę pagalbą.

Majorai Raimundas Blavieščiūnas, Marijus Šalkevičius, kapitonė Ramutė Vaičaitienė bei seržantė Asta Braziulytė, – pirmieji Lietuvos karo medikai, tobulinę profesinius įgūdžius karo nusiaubtame Irake.

Surinkta profesionali komanda

„Būdami Vokietijoje, per televiziją stebėjome, kaip Bagdade verčiami diktatoriaus paminklai, – pasakojo gydytojas traumatologas Raimundas Blavieščiūnas. – Ir nors tai reiškė, kad aktyvūs koviniai veiksmai šalyje baigiasi, kitą dieną išvykome į Kuveitą. JAV karinėje bazėje ruošėmės misijai, mokėmės apsisaugoti nuo cheminio ir bakteriologinio pavojaus ir – nežinojome, kur būsime paskirti”.

Medikų tarnyba pavojingoje zonoje prasidėjo tada, kai Ispanijos karo laivas „Galicia” priėmė juos į savo komandą. Desantiniame laive, kuriame tilptų 70 tankų ir du laivai, buvo įrengta ligoninė, skirta teikti skubią chirurginę tramatologinę pagalbą. „Ispanai neturėjo bendrosios praktikos gydytojo, okulisto, – tad mūsų specialistai jiems labai tiko”, – paaiškino lietuvių misijai vadovavęs mjr.Marijus Šalkevičius.

Nusileidimo aikštelė, malūnsparnių angaras, kuriame buvo sutalpinti keturi sraigtasparniai, iš angaro – įėjimas į ligoninę, – šioje aplinkoje Lietuvos karo medikai, negailėdami jėgų, dirbo bene tris mėnesius. Laive ir miesto ligoninėje kartu su kolegomis iš Ispanijos jie suteikė pagalbą 1400 pacientų, atliko daugiau nei šešis šimtus operacijų.

Laivo ligoninėje buvo įrengtas paskirstymo kambarys, priešoperacinė, intensyvios slaugos palata, dvi operacinės, rentgeno kabinetas, vaistinė. „Tik nemanykite, kad dirbome prabangioje vakarų ligoninėje, – perspėja mjr. R.Blavieščiūnas. – Nedidelė, bet funkcionali, gerai įrengta ligoninė buvo paruošta dirbti karo sąlygomis, gelbėti ligonius, kuriems grėsė mirtinas pavojus”.

Karo medikai pavojingoje zonoje rizikavo kaip ir visi kariai, – laivas nebuvo pažymėtas Raudonojo Kryžiaus ženklu.

Aktyvių kovos veiksmų metu ligonius į laivą buvo numatyta skraidinti sraigtasparniais, – čia jiems turėjo būti suteikiama skubi pagalba, atliekamos operacijos. Stabilizavus sveikatos būklę, ligonius numatyta evakuoti.

„Laive susirinko profesionali komanda, – sako mjr. Raimundas Blavieščiūnas. – Mūsų darbe profesionalumui įrodyti nereikia nei testų, nei popierių, – pakanka pamatyti, kaip gydytojas dirba. Tad neabejoju, kad į misiją Irake buvo atrinkti geriausi Ispanijos karo medikai”.

„Ypač sunkus buvo pirmas misijos mėnuo, kol pripratome prie klimato, – dalijasi įspūdžiais mjr. M.Šalkevičius. – Norėjome miego, alino didžiausi karščiai. Temperatūra laive siekdavo 50 laipsnių”.

Su artimaisiais karo medikai bendravo elektroniniu paštu, su pertraukomis veikė mobilus telefonas. Kiekvieną savaitę apie atliktus darbus atsiskaitydavo ir vadovybei Lietuvoje.

Gyventojams teikė

pirmąją pagalbą

Teikti pagalbą civiliams gyventojams buvo nuspręsta tik tada, kai laivas pasiekė Pietų Iraką. Medikai vykdavo konsultuoti į Um Kasro miestelio ligoninę. Regione, kurį aptarnavo ši medicinos įstaiga, gyveno apie 40 tūkst. gyventojų, dirbo vos keli vietos gydytojai.

Jei ligoniams buvo įmanoma padėti, – gydytojai išrašydavo siuntimą atvykti į laivą. „Dėl saugumo visas medicinos procedūras atlikdavome laive”, – paaiškino gydytojas M. Blavieščiūnas.

Į laivą sraigtasparniu buvo atgabenta mergaitė, užlipusi ant minos, – čia jai teko amputuoti koją. Gydyti pacientai, nukentėję nuo sprogmenų skeveldrų. Suteikta pagalba net netyčia susisprogdinusiam teroristui. Tačiau daugiausia tekę gydyti nuo sužeidimų ir nudegimų, patirtų buityje.

„Iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl atvyksta tiek daug nudegusių žmonių, – sako gydytojas. – Vėliau pamačiau krosnelę, kuria irakiečiai gamina maistą”.

Kadangi miestuose po karo nėra nei dujų, nei elektros, maistui gaminti naudojama krosnis su degamuoju skysčių. Dažnai išsiliedavęs skystis sprogdavo apdegindamas daugiau nei 50 proc. kūno.

Į ligoninę atvykdavo ir minios žmonių, netekusių vilties pasveikti. Anot mjr.Marijaus Šalkevičiaus, bene du trečdaliai ligonių buvo pasmerkti, gydytojai jiems jau nebegalėjo padėti. Vėžio išsekinti, leisgyviai pacientai tikėjosi, kad užsieniečiai ras būdų nugalėti klastingas ligas. Kai kurie vietos gyventojai turėjo vilties šiuo laivu išvykti gydytis į užsienį. (Per nevyriausybines organizacijas gydytis į vakarų ligonines buvo išsiųsti tik septyni vaikai, tarp jų – keli stipriai nudegę berniukai.)

Nors Irako sveikatos priežiūros sistema vertinama prieštaringai, kai kurie ligoniai į konsultacijas atsiveždavo kompiuterines tomogramas, kurioms atlikti reikalinga brangi ir sudėtinga aparatūra.

Baiminosi teroro ir keršto

Anglų kalba laive kalbėjo tik vienas gydytojas, – tad ir su medikais, ir su ligoniais susikalbėdavę padedami vertėjų. Kaip diagnozuodavo ligas? „Mano specialybė tokia, kad daug kalbėti nereikia, – sako gydytojas traumatologas. – Visas ligas gali pamatyti rentgenogramose. Sunkiau buvo bendrosios praktikos gydytojui...”

Jei į miesto ligoninę vykdavo 6 medikai, juos nuo pacientų minios saugodavo 16 Ispanijos karių. Mat ligonių srautas buvo toks didelis, kad per 4 valandas tekdavę priimti daugiau nei šešiasdešimt pacientų. Ir laive, ir ligoninėje be ginkluotos apsaugos medikai negalėjo žengti nė žingsnio – buvo baiminamasi teroro išpuolių, provokacijų, nuversto režimo šalininkų keršto. Už pusės kilometro nuo ligoninės plytėjo minų laukas, pasigirsdavo anoniminių grasinimų susprogdinti pastatus.

„Lengviau atsidūsti, kai grįžti į laivą, užsidarai kajutės duris, – sako mjr. Raimundas Blavieščiūnas. – Ligoninėje, palapinėje ar kitoje atviroje vietoje jautiesi įsitempęs. Kažkaip neramu”.

Kurį laiką lietuviams tekę dirbti ir Ispanijos karių saugomoje teritorijoje, palapinėse įrengtoje lauko ligoninėje. Čia pagalba gyventojams buvo teikiama po to, kai pasklido informacija, kad Um Kasro ligoninėje rengiamas teroro išpuolis.

Termometro stulpelis palapinėse neretai pakildavo iki 70 laipsnių.

Perdavė vaistų, maisto, žaislų

Visiems berniukams, apsilankiusiems laivo ligoninėje, buvo dovanojama Madrido „Realo” apranga, – ši komanda rėmė misiją. „Keista, bet daugelis vaikų apie šią futbolo komandą ką nors žinojo”, – prisimena gydytojas traumatologas.

Ispanų kariai Um Kasro ligoninei perdavė ir medicinos įrangos, vaistų, vietos gyventojams – maisto, vaikams – saldainių, rūbų, žaislų.

„Skurdas šioje šalyje neišmatuojamas, – pasakoja mjr. R.Blavieščiūnas. – Apleistos gatvės, sutrūnijusios mašinos, nuplyšę rūbai... O šeimose auga po 5-7 vaikus. Tačiau tai nereiškia, kad patys gyventojai yra netvarkingi ar apsileidę. Į konsultacijas ateidavę ir prižiūrėtų vaikų, kurie, rodos, nesiskiria nuo lietuvaičių. Ypač šioje šalyje puošiamos mergaites iki 10-ies metų”.

Mjr. M. Šalkevičius pasakojo, kad antisanitarinės gyvenimo sąlygos, skurdas turi reikšmės ir vietos žmonių sveikatai. Juos vargina infekcijos, tuberkuliozė, sunkiai gyja, pūliuoja žaizdos.

Laive medikai aprūpindavo ligonius ir būtiniausiais vaistais. Vėliau paaiškėjo, kad kai kurie pacientai vaistus parduodavo ir už gautus pinigus maitindavo šeimą.

Medikai apgailestauja neturėję galimybės susitikti su pacientais daugiau nei du kartus, stebėti ligos eigos. Ligonių srautas buvo toks didelis, kad vos spėdavę suteikti pirmąją pagalbą.

„Tenai visai kitaip jauti laiką, – sako mjr. R.Blavieščiūnas. – Dienos išsitęsia iki begalybės, visos vienodos, kiekvieną dieną dirbi ir – jokių savaitgalių”.

Misijoje gavo majoro laipsnį

Karo gydytoją R.Blavieščiūną Irake pasiekė gera žinia – jam suteiktas majoro laipsnis. „Apie tai sužinojau laive, – prisimena gydytojas. – Netrukus žinia apskriejo visą laivą. Buvo suorganizuota šventė. Kolegos negailėjo sveikinimų...”

Majoras mano, kad ispanai moka suorganizuoti nepamirštamas šventes. Viena iš jų – Marinų diena. „Šventė prasidėjo iškilminga rikiuote sraigtasparnių nusileidimo aikštelėje, buvo pagerbti žuvusieji, prisiminta valstybės istorija”.

Nors karo medikai planavo dirbti Irake šešis mėnesius, misija buvo nutraukta anksčiau nei numatyta. Birželio pabaigoje ispanai atšaukė karo laivą iš Irako, birželio 23 d. lietuviai grįžo namo. „Laivo kapitonas sakė, kad laivas turi plaukioti, o ne stovėti prie kranto, – sako mjr. R.Blavieščiūnas. – Nežinau, kodėl ispanai nutraukė misiją. Kalbėta, kad keisis įgula arba keisis laivas”.

Karo medikai mano laive susiradę draugų, todėl, kad ir kaip traukė namo, išvažiuoti buvę sunku.

Už pavyzdingą tarnybą misijoje Irake karo medikai buvo apdovanoti krašto apsaugos sistemos medaliais „Už tarptautines misijas”.

Alina Meilūnaitė

 

JAV žvalgybos lėktuvo misija Lietuvoje – be paslapčių

Birželio pabaigoje keturias dienas Šiaulių oro uoste viešėjo ir žvalgybinius skrydžius virš Lietuvos, Latvijos ir Estijos atliko JAV karinis lėktuvas OC-135B.

Jūsų dėmesiui – dar niekam nepasakotos šios unikalios misijos detalės.

Pagaliau – ir lietuvių eilė …

Kokiam romanų apie šnipus mėgėjui gal ir gali pasirodyti keista, kad kitos šalies žvalgybos lėktuvas be jokių kliūčių skraido virš Lietuvos, fotografuodamas kur panorėjęs, tačiau tai neturėtų stebinti žmonių, nors viena ausimi girdėjusių apie Atviro dangaus sutartį (Treaty on Open Skies). Dar 1955 m. JAV prezidentas D.Eizenhaueris ją pasirašyti ragino Sovietų Sąjungos vadovą N.Chruščiovą, bet pasiūlymas buvo atmestas. Atviro dangaus idėja atgimė 1992-aisiais, kuomet sutartį pasirašė JAV ir 26 šalys – tuometinės NATO narės, taip pat Rusija, Ukraina, Baltarusija, Vengrija, Rumunija, Slovakija, Bulgarija. Prie jų nuolat prisijungia naujų narių. Buvo sutarta, kad kiekviena šalis leidžia kitoms beveik nevaržomai atlikti žvalgybinius skrydžius virš savo teritorijų ir pačios gali atlikti tokius pat skrydžius. Tokios Atviro dangaus sutarties (ADS) misijos – galimybė išlaikyti tarpusavio pasitikėjimą ir stiprinti bendradarbiavimą. Vieninteliai apribojimai – fotografavimo aukštis ir skrydžio saugumo reikalavimai.

Kiekviena šalis gali rinktis, kokia sutarties nare būti – pasyvia ar aktyvia. Pasyvi narė priima kitų šalių lėktuvus ir leidžia jiems atlikti žvalgybinius skrydžius, bet pati savo orlaivių į kitas šalis nesiunčia. Aktyviosios narės atlieka abi funkcijas ir turi lėktuvų ADS misijoms vykdyti. Pavyzdžiui, Rusija tam skyrė lėktuvus TU-154 CARELESS ir AN-30, o JAV – OC-135B, kuris buvo modifikuotas iš orlaivio WC-135B. Jame buvo instaliuotos keturios kameros bei jas aptarnaujantys įrenginiai. Per amerikiečių viešnagę Lietuvoje pavyko sužinoti, kad šios fotografavimo įrangos kaina – apie 18 mln. JAV dolerių. Yra keli to paties tipo lėktuvai – kai vienas remontuojamas, kiti skraido.

Pirmą kartą JAV lėktuvas OC-135B mokomuosius žvalgybinius skrydžius virš Baltijos šalių atliko 1999 m. (Estijoje), o 2001 m. – Latvijoje. Pernai ir Lietuva gavo oficialų pasiūlymą priimti JAV žvalgybos lėktuvą. Idėjai buvo pritarta.

Toliau pasakojimą tęsia tiesioginis visų įvykių dalyvis ir vienas pagrindinių renginio organizatorių mjr.Jurijus Gvozdas, KOP A-5 perspektyvinio planavimo ir integracijos skyriaus viršininkas:

Pirmasis ginčas: arba

Šiauliuose, arba niekur!

Lietuvai priėmus pasiūlymą, buvo surengta planavimo konferencija, kurioje sutarta, kokiomis sąlygomis atskris lėktuvas, ką kiekviena šalis įsipareigoja atlikti. Kadangi mūsų šalis tik rengiasi tapti ADS nare, reikėjo numatyti ir atskiroje sutartyje įtvirtinti misijos niuansus. Amerikiečiai siūlė atlikti mokomąjį skrydį, kad lietuviai susipažintų, kaip reikia priimti lėktuvą, ir šią patirtį galėtų pritaikyti vėliau. Buvo sutarta, kad OC-135B taip pat skris virš Latvijos ir Estijos.

Visų pirma reikėjo nuspręsti, kuriame oro uoste bus aptarnaujami ADS misijas vykdantys orlaiviai. Krašto apsaugos ministerija ir Kariuomenės vadovybė siūlė, kad tam būtų skirtas Šiaulių oro uostas. Šis pasiūlymas amerikiečiams netiko, nes jie norėjo tūpti Vilniuje arba Kaune, mat OC-135B priklauso Oro mūšių komandai (Air Combat Command), o ši struktūra neturėjo JAV Gynybos ministerijos leidimo leistis Šiauliuose. Tiesa, jį būtų galima gauti, bet užimtų nemažai laiko… Lietuvių pozicija buvo tvirta – arba Šiauliuose, arba niekur. Amerikiečiams teko nusileisti.

OC-135B aptarnavimas buvo iššūkis, nes tai pats didžiausias ir sunkiausias lėktuvas, vykdantis ADS misijas, todėl ne kiekvienas oro uostas jį gali priimti. Reikėjo apgalvoti, kaip organizuoti techninį aprūpinimą, kaip jį saugoti. Amerikiečiai iškėlė saugumo reikalavimų – šimto metrų spinduliu nuo lėktuvo neturėjo būti jokių objektų, trijų metrų atstumu aplink lėktuvą turėjo būti ištiestos specialios juostos su užrašais „draudžiama zona”, dieną naktį turi patruliuoti ginkluota apsauga ir veikti apšvietimas. Pagrindinės misijos išlaidos teko amerikiečiams. Šiaulių oro uosto administracija už lėktuvo priežiūrą gavo apie 50 tūkst. litų.

JAV 24 žmonių delegacijai apgyvendinti buvo skirtas keturių žvaigždučių viešbutis Šiauliuose, kuris per keturias dienas uždirbo apie 25 tūkst. Lt. Svečiai pareikalavo, kad patalpose būtų telefonas, faksas, internetas.

Vizitui buvo pasiruošta. Beliko sulaukti svečių ir sužinoti „didžiąją paslaptį” – kur tiksliai jie skraidys.

Keliai – nežinomi

Vykdant ADS misijas numatyta, kad maršrutas, kuriuo skris žvalgybos lėktuvas, yra nežinomas. Apie jį paskelbiama likus parai iki skrydžio. Taip buvo ir šiuo atveju. Susipažinę su maršrutu, turėjome per keturias valandas sutikti arba ne. Kaip ir latviai bei estai. Jei kuri nors šalis nesutiktų su pasiūlytu maršrutu, per keturias valandas turėtų argumentuoti – kodėl. Apskritai per visą Atviro dangaus sutarties gyvavimo istoriją buvo tik vienas atvejis, kai maršrutas buvo pakeistas. Tai atsitiko Rusijoje, kuomet amerikiečiai pageidavo skristi virš Čečėnijos. Jiems buvo pasakyta, kad kovotojai gali numušti lėktuvą.

Lietuviai, latviai ir estai su pasiūlytais maršrutais sutiko be jokių išlygų, nes pagal Atviro dangaus sutartį misijas vykdantys orlaiviai gali skristi beveik visur. Vis dėlto patys amerikiečiai pasiūlė, kad skrydžių virš pavojingų zonų, pvz., Ignalinos atominės elektrinės, nebūtų.

OC-135B maršrutas aprėpė beveik visą Lietuvą ir abi kaimynes, o amerikiečius labiausiai domino aerodromai, kariniai poligonai, jie taip pat skrido virš Baltijos jūros. Sutartyje numatytas minimalus skridimo aukštis fotografuojant. Kamerų rezoliucija (skiriamoji geba) turi būti ne didesnė kaip 30 cm. Tai reiškia, kad, nufotografavus lėktuvą iš viršaus, turi būti atpažįstamas tik jo tipas, bet nebūtų galima įžiūrėti, kokia jo ginkluotė ir pan.

JAV delegacija, britų stebėtojas, lietuvių ir latvių komandos po penkis žmones bei vienas estas išsiruošė skrydžiui.

Svetimame lėktuve –

„kontrolierių” pareigos

– Skrydis virš trijų Baltijos šalių truko keturias valandas, – pasakojo mjr. J. Gvozdas. – Kiekvienas Baltijos šalių atstovas lėktuve turėjo savo pareigas. Aš buvau lietuvių delegacijos vadovas. Sedėjau prie monitoriaus, kuriame buvo pažymėtas skrydžio maršrutas ir buvo matyti, kaip lėktuvas skrenda. Turėjau stebėti, ar jis nenukryps į šalį. Tiesa, sutartyje numatyta, kad maršrutas skrydžio metu gali būti pakeistas įvykus nelaimei, pavyzdžiui, kam nors susirgus ar mirus, arba dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, tarkim, jei netoli ima trankytis žaibai. Latvijos ir Estijos delegacijų vadovai atliko tą patį darbą, kai skridome virš jų šalių.

Kiti lietuviai stebėjo keturių operatorių darbą ir fiksavo, kada ir kokioje vietoje daromos nuotraukos. Savo monitoriuje mačiau, kada įjungiamos kameros, todėl galėjau žymėtis. Dar vienas komandos žmogus buvo orlaivio kabinoje, jei kartais prireiktų pagalbos.

Netikėtumų ar nukrypimų į šalį, skrendant virš Baltijos šalių, nebuvo. Nutūpus šalys pasirašė vadinamąjį „Formatą-14”, kuriame buvo nurodytas maršrutas, dalyviai, skrydžio data ir trukmė, lėktuvo pavadinimas. Jo kopijos buvo išsiųstos visoms Atviro dangaus sutarties narėms.

Tačiau tai dar ne pabaiga…

Paskui negatyvus – į JAV

Išskrisdamas OC-135B į JAV išsigabeno ir po vieną Lietuvos, Latvijos bei Estijos atstovą. Skridau ir aš. Pirma nutūpėme Didžiojoje Britanijoje ir pernakvojome, o kitą dieną atskridome į Ohajo valstijoje esančią Wright Paterson bazę, kurioje yra speciali laboratorija juostoms ryškinti. Įranga joje kainuoja apie 50 mln. dolerių. Pagal sutartį kiekviena šalis turėjo gauti po kopiją. Mes, kaip suinteresuoti asmenys, per monitorius stebėjome, kaip juostas ryškina, kokias chemines medžiagas naudoja ir t.t. Beje, galėjome ir patys tiesiogiai dalyvauti šiame procese.

Laukėme dvi dienas, kol buvo pagamintos kopijos. Į Lietuvą parvežiau dvi dėžes juostos, kurios ilgis – beveik kilometras. Gynybos štabo Ginkluotės kontrolės skyriaus specialistai galės jas peržiūrėti.

Trijų Baltijos šalių atstovai gavo pasiūlymą lapkričio mėnesį apsilankyti JAV ir su lėktuvu OC-135B atlikti mokomąjį žvalgybinį skrydį virš šalies. Amerikiečiai pasiūlys tris ar keturis skrydžių maršrutų variantus. Mes stebėsime jų įgulos darbą ir galėsime spręsti, ką paveiksluoti. Numatyta, kad misija truks keturias dienas, manoma, kad joje dalyvaus atstovai iš Pirmosios aviacijos bazės.

Tai bus naudinga patirtis, nes tokias procedūras teks atlikt vėliau, kai Lietuva taps ADS nare. Tiesa, Lietuva ketina tapti pasyvia sutarties nare, taigi priiminės kitų šalių orlaivius. Jau dabar žinome, kad po sutarties ratifikavimo Seime atskris Rusijos lėktuvas. Manau, kad Lietuvai skirti ADS misijoms lėktuvą nėra būtinybės, nes tai kainuotų labai brangiai, o sutartyje numatyta, kad kiekviena šalis-narė gali įsigyti bet kurio skrydžio juostą, ji kainuotų daugiausiai 2000 JAV dolerių. Tiesa, pirma reikėtų gauti šalių, virš kurių teritorijų buvo fotografuojama, sutikimą. Dažniausiai tam niekas neprieštarauja.

Esu tikras, kad lėktuvo OC-135B viešnagė Lietuvoje buvo gera pamoka. Dabar jau esame pasiruošę priimti bet kurį kitą Atviro dangaus sutarties misijas vykdantį žvalgybos lėktuvą.

Parengė Ilona Skujaitė

 

Aukštaitijos savanorių vasara nelepina

Tiek dideli miestai, tiek rajonų centrai ir miesteliai vasaros kaitroje atrodo apsnūdę, apkvaitę, ištuštėję. Gali pamanyti, net planiniai kultūros renginiai – miestelių įkūrimo sukaktys, sporto varžybos, valstybinės šventės ar istorinių įvykių minėjimai – sugalvoti vien atostogaujančių miestelėnų nuoboduliui išblaškyti. Tačiau vasarvidžio ramybė apgaulinga: užtenka kibirkšties – ir nugriaudi sprogimas, meti pagriovin nuorūką – įsiliepsnoja gaisras, rytą išeina žmogus maudytis, o po pietų narai ežerėlyje ieško lavono, patraukia grybauti, o į jo paiešką atskuba… kariuomenė. Laimė, Lietuvoje net vadinamosios „siestos” laikotarpiu budi policininkai, ugniagesiai, medikai, o prireikus į pagalbą kviečiami ir kariai savanoriai. Jiems nuobodžiauti iš tiesų netenka. Gargžduose ką tik pasibaigė XIII savanorių sporto žaidynės, kurių nugalėtoja pripažinta KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė. Tai jau septintoji Kauno savanorių pergalė kasmet rengiamų žaidynių istorijoje. Rinktinės sportininkai šįkart buvo pranašesni už kitus karinio orientavimosi, svarsčio kėlimo ir skauto tako rungtyse. Krepšinio aikštelėje geriausiai pasirodė Vytauto apygardos 7-osios rinktinės komanda – Utenos krepšininkai.

Pagalba nukentėjusiems

O Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės savanoriams ši vasara ne itin sėkminga. Sporto žaidynėse jie pasiekė tik devintą vietą. Paskui – nelaimė Ukmergėje. Rajono teritorinės gynybos 84 bataliono savanoriams teko padėti likviduoti liepos 17 ryte „Ukmergės gelžbetonio” gamyklos polistireninio putplasčio gamybos ceche įvykusio sprogimo padarinius. Pareigūnų nuomone, sprogimas įvyko susikaupus pentano dujų ir oro mišiniui, jo galia prilygo 35 kg susprogdinto trotilo. Žuvo vienas darbininkas, keletas smarkai apdegė ar buvo sunkiai sužeisti; visiškai sugriuvo gamyklos pastatas. Įvykus nelaimei, policijos atstovai kreipėsi pagalbos į rajono savanorius. Kaip mums papasakojo šio bataliono 841 kuopos kuopininkas vrš. Zenonas Sakalis, jie į prašymą padėti reagavo operatyviai. Gavę kvietimą į įvykio vietą susirinko 25 savanoriai – kas iš namų, kas iš darbo.

– Sprogimas nugriaudėjo rytą pusę aštuonių, – sakė viršila, – man einant į darbą. Todėl iškart nutariau pažiūrėti, kas įvyko, o man grįžtant į tarnybos vietą, paskambino iš priešgaisrinės apsaugos tarnybos ir policijos – prašė mūsų pagalbos. Paklausėme, kokios konkrečiai pagalbos reikia, juk negalime pasiųsti žmonių bet kur, negavę vadovybės leidimo. Prašė padėti gelbstint žmones, sakė, griuvėsiuose dar liko sužeistų. Tiesiog reikėjo darbo jėgos – padėti išvalyti prieigas, pralaužti blokų sangrūdas, padėti iš įvairių tarnybų susirinkusiems suvirintojams pjaustyti metalo konstrukcijas, kad galėtų privažiuoti kranai ir kita technika. Surinkome dirbančius ir poilsiaujančius vyrus per pusvalandį. Tuojau nuvažiavome į įvykio vietą ir talkinome kitiems gelbėtojams, kol apie 15 val. buvo pranešta: daugiau nukentėjusių nėra, gelbėjimo darbai nutraukiami. Darbdavių net neprašėme, kad savanorius išleistų, tiesiog pasakėme – reikia, ir jie nesiginčijo. Vienas mūsiškis dirba parduotuvėje, iš ten net darbinių pirštinių susirinkusiems atnešė, nes ne visi turėjo. Kiti atskubėjo tiesiog lengvais vasariškais drabužiais pasipuošę. Juk atostogos. Vėliau, sakė, į štabą buvo susirinkę ir daugiau žmonių, bet jų pagalbos nebeprireikė. Kad nerizikuojame apsinuodyti, supratome jau atvykę – tiek ugniagesiai, tiek kitų tarnybų gelbėtojai dirbo be respiratorių ir kitų apsaugos priemonių. Jei įžvelgtume pavojų mūsų pačių sveikatai ar gyvybei, naudotume dujokaukes, ieškotume specialios aprangos. Žinoma, ir šiaip be reikalo nerizikavome, nelindome ten, kur virš galvos kabojo sienojų nuolaužos. Neturime jokios įrangos – tik rankas ir pirštines. Tai ne pirmas bataliono savanorių išmėginimas. Pernai dažnai gesinome gaisrus, dalyvaujame visur, kur mūsų reikia. Policijos komisariatas neretai prašo pagalbos, kai skelbiama dingusio žmogaus paieška. Šį pavasarį ieškojome pasiklydusios moters iš Siesikų . Net keletą kartų per metus prireikia „šukuoti” miškus. Narų įrangos neturim, todėl skenduolių ieškoti niekas nekviečia.

Paklydėlis

Užtat Vytauto apygardos 7–osios rinktinės kariai savanoriai galės pasigirti šią vasarą drauge „grybavę”. Liepos 10 d. daugiau nei trisdešimt jų padėjo policijai ieškoti Molėtų rajono miškuose pasiklydusio grybautojo. Kaip sakė rinktinės S5 skyriaus vyriausiasis specialistas kapitonas Česlovas Bagdonas, Molėtų rajono policijos komisariatas kreipėsi į rinktinę prašydamas padėti organizuoti paiešką pasiklydusio 83–ejų metų vyriškio. Žmogus iš Kauno grybauti į Toliejų kaimo miškus atvyko liepos 9 d. ir prapuolė. Reaguojant į prašymą padėti, buvo skubiai suorganizuota karių pagalbos grupė. Pasiklydusio grybautojo paieška Toliejų miškuose tęsėsi pusdienį. Ji nutraukta, gavus pranešimą, kad paklydėlis atsirado.

– Taip, žmogus grybavo Pašekšių miške, – sakė pirmąkart tokioje „ekspedicijoje” dalyvavęs vyr. srž. Vaidas Meškuotis iš Molėtų RTG 75 bataliono, – bet suradome jį ne mes, o vietiniai gyventojai. Savanoriai ieškojo vienoje kelio pusėje, o vietiniai – kitoje, ir pastebėjo paklydėlį pelkėje stovintį. Žmogus jau pagyvenęs – pavargo, šlubavo viena koja. Išsekęs stovėjo pelkėje – gal kas ateis, parodys kelią, padės išbristi? Ir atėjo. Tarnybos draugai pernai taip pat važinėjo gaisrų gesinti, ieškojo partizanų kapaviečių. O „grybavome” pirmąkart. Ieškojome paklydėlio ne vien mes, dvidešimt molėtiškių, buvo vyrų ir iš kitų mūsų rinktinės batalionų. Paieškos taktika paprasta: iš pradžių apie paklydėlį surenki kuo daugiau informacijos, sužinai, kurioje vietoje jis buvo, kas jį matė, ir panašiai. Tada pasiskirstėme į dvi grupes, mes išsirikiavome į kovinę grandį ir „šukavome” mišką, palaikydami vieni su kitais radijo ryšį, kad išlaikytume normalų atstumą, nepaliktume neieškotų vietų ir patys nepasimestume… Štai ir visa „strategija”. Ten iš tiesų tankus, klaidus miškas. Molėtų rajone ežerų ir grybingų vietų užtenka. Išsirengęs į Labanoro girią, nesunkiai gali pasiklysti ir patyręs grybautojas. Beje Pašekšių ir Labanoro miškai susisiekia, be to, žemė ten drėgna, aplinkui – pelkės ir ežerai. Ir mes dėl visa ko turėjome žemėlapius. Žmogus taip apsidžiaugė. Paklydęs ėjo gilyn, kol atsidūrė pelkėse ir sustojo, kad visai neįklimptų. Sakė, išsigandęs jau mirti ruošęsis. Prieš paklysdamas, žmonės sakė, buvo visą krepšį grybų pririnkęs, bet ar parsinešė ką – nežinau. Laimė, artimieji laiku kreipėsi į policiją, operatyviai buvo pradėta paieška ir žmogus atsirado.

Šventinė karuselė

– O mes kol kas jokių staigmenų nepatyrėme, – sakė Anykščių RTG 74 bataliono vadas kpt. Sigitas Braziulis, – gaisrų gesinti nereikia, dingusių ieškoti niekas nekviečia. Pastarosiomis savaitėmis buvome užimti vien masiniais renginiais. Prie Puntuko liepos viduryje paminėjome S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą 70-metį. Dalyvavome šventės programoje. Mūsų savanoriai stovėjo išsirikiavę su deglais, paskui susirinkusius vaišino kareiviška koše. Nepamirštame ir atostogaujančių vaikų. Liepos 25 d. vaikų stovykloje „Šilelio” poilsio namuose prie Šventosios surengėme karių dieną. Kitą savaitgalį Dainavos slėnyje prie Anykštos vyko miesto šventė. Rengėme sporto varžybas, buvo galiūnų konkursas, ginklų parodėlė. O šiaip daugiausia lėšų skiriame karių koviniam rengimui. Tiesa, policija kažkada ne itin atkakliai yra prašiusi, kad savanoriai padėtų ieškoti dingusių, bet pagal karo tarnybos organizavimo įstatymą tam mes turime gauti rinktinės vado leidimą. Rinktinės vadas taip pat, jei neklystu, kad pasiųstų mūsų karius į nenumatytą užduotį, turi gauti KASP vado leidimą. Žodžiu, Anykščiuose netikėtumų maža. Pernai tarnavau Ignalinoje. Ten visą savaitę gesinome gaisrą prie Didžiasalio. Kasdien išvažiuodavome, kaip į darbą. Ir dingusių žmonių keliskart ieškojome.

– Taip, ankstesniais metais būdavo visokių nutikimų, – prisimena srž. Petras Jelinskas iš Ignalinos RTG 72 bataliono, – ir juokingų, ir liūdnų. O ši vasara, ačiū Dievui, kol kas normali. Liepos 23 d. vaikams, stovyklaujantiems geležinkelininkų poilsio stovykloje „Ignalina” prie Gavio ežero, surengėme karių dieną. Buvo draugiškos futbolo ir virvės traukimo varžybos, surengėme šiokią tokią ekipuotės parodą. Va, pernai durpynuose buvo daug gaisrų, dalis tokių, kurių užgesinti beveik neįmanoma, kol patys baigiasi. Galima tik lokalizuoti, budėti, kad toliau neplistų. Degė buvusios pelkės, kur anksčiau vanduo tyvuliuodavo. Nei technika nepadėjo. Nepanašu, kad šią vasarą kiltų tiek gaisrų, bet ką čia žinosi. Saulė pakepintų savaitę, kitą – ir, žiūrėk, „balti dūmai kyla tenai, palei šilą”. Ko mus pernykščiai gaisrai išmokė? Reikia bent minimaliai jiems pasirengti. Ugnies gesinimas pelkėse savotiškas ir gana pavojingas. Viršutinis durpių sluoksnis išdega, apačioje telkšo vanduo, o apdegę medžiai, kurių šaknys būna išsikėtojusios kaip tik durpyno paviršiuje, ugnies aplaižyti stovi, kaip sakoma, ant plauko. Vos vėjas pradeda šiurenti, medis lūžta ir nugriūva. Neatsargiems gali baigtis liūdnai. Pievose, kur sausesni durpynai, girdėjau, kyla pavojus prasmegti. O šiaip jau visi – ir ugniagesiai, ir mes, kariai, iš gaisrų grįždavome juodi kaip velniai. Jie turi specialios įrangos, šiokių tokių gesinimo priemonių, o mes ką – tik kastuvus. Konkrečiai mūsų komanda gesino mišką, o ne durpyną, todėl respiratorių nenaudojome. Gal kitur jų prireiktų.

– Ignalinos bataliono vadas teisus, – pritaria kpt. Valdas Zemlevičius iš Vytauto apygardos 7-osios rinktinės štabo, – norint pakviesti savanorius dalyvauti policijos ar ugniagesių akcijoje, būtinas pajėgų vado leidimas. Analogišką leidimą gavo ir Molėtų savanoriai, prieš leisdamiesi į grybautojo paiešką. O padalinių vadai, kai policija prašo operatyvios pagalbos, savarankiškai, be palaiminimo „iš viršaus” žmonių išsiųsti su tokia užduotim negali. Tenka skambinti, ieškoti atsakingo pareigūno, o jeigu jis tuo metu būtų kur nors išvykęs ar atostogautų, tai sugaištume pusę dienos. Šiaip jau mūsų ekipuotė gelbėjimo darbams iš tiesų nelabai ir pritaikyta. Tiesa, inventoriumi prireikus sušelpia ugniagesiai. Į gaisro epicentrą paprastai mūsų vyrai nelenda, gesina ten, kur ugnis mažesnė, bet užtenka – ir svilėsių prisiuosto, ir kojas apsvyla, ir drabužius apdega – visko pasitaiko. Laimė, gaisrų šiemet iš tiesų nedaug ir mūsų talkos turbūt neprireiks. O šventiniai renginiai visiems malonūs, nors ir nesensacingi. Beveik visų batalionų dislokacijos vietose rengiamos vaikų stovyklos. Šefuojame jas, dalyvaujame įvairiuose renginiuose. Respublikinėse žirgų lenktynėse Utenoje buvome apsupę lenktynių taką, kad per arti priėję žiūrovai nenukentėtų. Ten dalyvavo Zarasų ir Anykščių savanoriai. Iš tiesų įspūdingi buvo abu renginiai Anykščiuose – ir legendinio Lietuvos lakūnų skrydžio minėjimas ir miesto dienos.

Žodžiu, savanoriai ne tik gelbėtojų, bet kartkartėmis ir linksmintojų pareigas atlieka, už tai pelnydami žmonių simpatijas ir pagarbą.

Andrius Šmailis

 
Sprendimas: Fresh Media