Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
29 30 31 2 4
7 9 11
17

 

"Karys" 2003 m. birželis

Naujas žurnalo numeris savo skaitytojams suteikia progą prisiminti tarptautines pratybas „Gintarinė viltis”.
Kad ir ką sakytum, tarnyba kariuomenėje vis dėlto turi „šarmo”. Nors ne kiekviena diena kupina pavojų, rizikos, nuotykių ir žygių, nors per metus iki gyvo kaulo įgrysta budėjimai, regis, betikslis grindų ir ginklų blizginimo ar Statuto „kalimas”. Pagaliau vis dėlto ateina Pratybų metas, kai prireikia ir narsos, ir ištvermės, ir „neilinių” sugebėjimų.
Taika – bendros pastangos ir viltys. Tai pagrindinė numerio tema.

 Žurnalo „Karys” birželio mėnesio numeryje skaitykite:

AMBER HOPE 2003

PROVOKACIJŲ ŠOU

ŠAUNUS, ŠAUNESNIS, ŠAUNIAUSIAS!

SIELOVADA

LAISVALAIKIS

DIDŽIOJI ARMIJA ATAKUOJA!

TAIKOS PARTNERIAI

KAIP KARE

TARNYBOS TĖKMĖ

-----------------------------------------------------------------------------------------

 

 

AMBER HOPE 2003

Kad ir ką sakytum, tarnyba kariuomenėje vis dėlto turi „šarmo”. Nors ne kiekviena diena kupina pavojų, rizikos, nuotykių ir žygių,žnors per metus iki gyvo kaulo įgrysta budėjimai, regis, betikslis grindų ir ginklų blizginimas ar Statuto „kalimas”, pagaliau vis dėlto ateina Pratybų metas, kai prireikia ir narsos, ir ištvermės, ir „neeilinių” sugebėjimų. Tarptautinės pratybos „Gintarinė viltis” lietuvių kariams – turbūt vienas įsimintiniausių įvykių tarnyboje, kuriam rengiamės dvejus metus, laukdami nelengvų išmėginimų, naujų pažinčių ir įdomių susitikimų. Vasarą praleisti keletą parų su draugais poligone – ne tokia jau romantiška patirtis, bet įsimintina, vienijanti, verčianti susikaupti ir įkvepianti ryžto siekti didesnio tikslo.

Veikti išvien

Tradicinės „Partnerystės taikos labui” dvasia rengiamos pratybos „Gintarinė viltis 2003”(AMBER HOPE 03) prasidėjo birželio 9 d. Rukloje ir vyko 12 parų. Jose dalyvavo apie 2000 karių ir civilių iš 9 šalių: Danijos, Estijos, Jungtinės Karalystės, Latvijos, Lenkijos, Kanados, Suomijos, Vokietijos ir Lietuvos. Tai šeštosios „Gintarinės Vilties” pratybos (pirmosios įvyko 1995 m.). Didžiausias matėme užpernai (buvo 2800 dalyvių iš 14 šalių). Nors šiųmetinių pratybų mąstas šiek tiek mažesnis (2001 m. jos vyko iškart dviejuose poligonuose – Pabradės ir Gaižiūnų), rengėjų pastangos pasiekti naują kokybę iš tiesų buvo pagrįstos. Pirmas įspūdis – mažiau skubos, neplanuotų ekstremalių situacijų, itin tolimų žygių, sumaišties, daugiau laiko pabendrauti su atvykusiais iš svetur kariais, konkretesnės užduotys visiems pratybų dalyviams ir svečiams, įvairesnė pažintinė ir laisvalaikio programa. Šiemet visi pratybų dalyviai veikė brigados sudėtyje, kurią sudarė trys batalionai: LITPOLBAT (Lietuvos – Lenkijos batalionas), specialiai „Gintarinės Vilties 2003” pratyboms suformuotas Tarptautinis batalionas (viena suomių ir viena britų kuopa bei jungtinė estų –1 būrys – ir lietuvių – 2 būriai – kuopa) bei Latvijos bataliono štabas, imitavęs štabo batalioną. Rengėjų sumanytas šūkis „Bendros pastangos – geras rezultatas” atspindėjo ne tik svarbiausią pratybų intenciją – bendradarbiauti ir siekti pratybose dalyvaujančių pajėgų sąveikos, bet ir realią pratybų atmosferą. Kaip formuluota oficialiuose pranešimuose, pagrindinis „Gintarinės vilties 2003” tikslas buvo pasirengti vykdyti tarptautines krizių valdymo operacijas. Taigi kariai ir kariniai vienetai mokėsi veikti išvien pagal NATO taktikos doktriną, bendras krizių valdymo procedūras, o štabai – organizuoti darbą pagal NATO operacinio planavimo procesą, naudojant sąveikią karinę techniką ir įrangą. Sąveikos siekta ne tik per pačias pratybas, bet ir jas planuojant. Pamėginta sukurti efektyviai veikiančią pratybų vadovavimo ir valdymo sistemą, garantuojančią ir taktinio lygmens pajėgų integraciją.

Pastaraisiais metais realiuose tarptautiniuose konfliktuose ir humanitarinės pagalbos operacijose vis reikšmingesnis tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų, kaip Tarptautinis Raudonasis Kryžius ar Jungtinių Tautų pabėgėlių komisaro biuras, vaidmuo, todėl per pratybas kariai susipažino su šių organizacijų veikla, humanitarinės teisės principais bei darbo metodais.

Pratybų scenarijus

Pratybos vyko pagal išgalvotą krizių valdymo scenarijų. Kad būtų laikomasi ugnies nutraukimo susitarimo tarp dviejų anksčiau kariavusių šalių – Teisybės šalies (Trueland) ir Tiesos šalies (Rightland), į regioną įvedamos taikos pajėgos (PFOR). Anot pratybų rengėjų, tokie konfliktuojančių šalių pavadinimai sugalvoti neatsitiktinai – siekta parodyti, kad PFOR pajėgos įvedamos ne tam, kad spręstų, kuri šalis elgiasi teisingai, o kuri – ne, bet tam, kad padėtų įvesti ir įgyvendinti taiką. Pagal scenarijų abi konfliktuojančios pusės yra kaimyninės šalys, ilgą laiką buvusios okupuotos bei veikiamos kaimyninių šalių. Abiejose yra etninių mažumų. Daugelį metų šios šalys sudarė vieną – Gintaro – valstybę, patekusią į kaimynės – Ilgosios valstybės – priespaudą. Gintaro šaliai 1967 m. oficialiai paskelbus nepriklausomybę, susiformavo nestabili politinė padėtis, prasidėjo ekonominis nuosmukis. Kilus kovoms dėl valdžios, vyriausybė paskelbė karo padėtį. Beveik nuo pat Gintaro šalies nepriklausomybės paskelbimo tuose Tiesos ir Teisybės rajonuose, kur gyveno ir kitų etninių mažumų atstovai, dėl religinių ir etninių priežasčių ėmė kilti nesutarimų tarp tenykščių gyventojų. „Teisybiečiai” jautėsi išnaudojami dominuojančios „teisiečių” valdžios. Abiejų tautų tarpusavio nesutarimams įtakos turėjo ir lingvistiniai, kultūriniai bei etniniai skirtumai. 1981 m. Teisybės šalis, pasinaudojusi savo kaimynės karine galia, paskelbė nepriklausomybę, atsiskyrė nuo Gintaro šalies. 2001 m. viduryje Tiesos šalies Šiaurės išsivadavimo frontas Teisybės šalyje pradėjo partizanines operacijas. Mūšių daugėjo, ir 2003 m. sausio mėnesį Tiesos šalies nacionalinė kariuomenė, norėdama paremti sukilėlius, perėjo sieną ties Jonava. Teisybės šalis kreipėsi į Jungtines Tautas pagalbos. Pagaliau abiem šalims pavyko pasirašyti Ugnies nutraukimo sutartį, o Jungtinės Tautos savo rezoliucija įpareigojo PFOR užtikrinti, kad sutarties būtų laikomasi. Pagal scenarijų regione nuolat pasitaiko smurto protrūkių prieš vietinius civilius gyventojus, pažeidžiamos jų teisės ir laisvės, organizuojami neteisėti priverstiniai perkėlimai ir areštai. Nuo ginkluoto konflikto pradžios apie 20 tūkst. pabėgėlių iš Tiesos ir Teisybės šalių ieško prieglobsčio kaimyninėse šalyse, apie 15 tūkst.apsigyvena pabėgėlių stovyklose Tiesos ir Teisybės šalyse. Regione veikiančios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos bei PFOR pajėgos negaili pastangų, kad padėtis stabilizuotųsi ir pamažu būtų sugrįžta prie taikos meto.

Likus 15 min. iki atidarymo

– Ne darbotvarke išskirtinės šiemetinės pratybos, – pokalbyje su žurnalistais sakė krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius. – Ji panaši į ankstesnes: taikos palaikymo operacijos, darbas daugianacionaliniuose štabuose, sąveika, bendri standartai, NATO procedūrų derinimas – visa tai kartojame. Nauja tai, kad pratybos vyksta dabar, kai stovime ant saugumo organizacijų, į kurias ketiname įstoti, pirmiausia – NATO, slenksčio. Mūsų kariams „Gintarinės vilties” pratybos naudingos galimybe pasimokyti sąveikos su atvykusių šalių kariais, bendradarbiauti daugianacionalinėje struktūroje. Taip tik atrodo, kad integruotis į tarptautinius junginius – paprasta. Tie, kas dalyvavo taikos įvedimo ir palaikymo misijose, žino, kaip svarbu vieniems kitus suprasti. Turiu omenyje ne vien skirtingas kalbas. Būtina suderinti daug įvairių taktinių niuansų, išmokti nemažai bendrų komandų ir veiksmų, pritaikyti vieningoms operacijoms naudojamą techniką, ginkluotę ir t.t. O realiose operacijose žaisti nėra kada. Todėl šios ir panašios pratybos – neįkainojama patirtis ir kariams, ir karininkams. „Gintarinė viltis”, galima sakyti, naudinga ir kultūriniu atžvilgiu. Juk čia užmezgama nemažai pažinčių, platėja žmonių akiratis, dalykiniai ryšiai.

– Pratybos, kaip numatyta, kainuos truputį daugiau kaip vieną milijoną litų, – televizijos reporterių klausinėjamas, sakė pratybų „Gintarinė viltis 2003” vadovas – Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų vadas brg. gen. Valdas Tutkus, – tačiau beveik trisdešimt procentų lėšų sugrįš. Tai pinigai, kuriuos skiriame užsieniečių maitinimui. Po pratybų tam išleistą sumą jie atlygina. „Gintarinė viltis 2003” yra planinės pratybos, jos vyksta kas antri metai. Taigi lėšos joms iš anksto numatytos kariuomenės biudžete.

Paklaustas apie mūsų karių pasirengimą krizių valdymo operacijoms, brg. gen. V.Tutkus atsakė:

– Vakar įvykusiame štabo susitikime dar kartą įsitikinau, kaip pastebimai išaugo mūsų profesinė parengtis. Svarbiausia – pasiekti suderinamumo su NATO valstybėmis ir pasitikrinti savo išgales. Kaip žinote, Lietuva jau dabar dalyvauja daugiau kaip dešimtyje misijų – Irake, Afganistane, Kosove ir kitur. Todėl gebėjimas dirbti išvien su NATO kariais ir karininkais mums labai svarbus. Krizių valdymo srityje vertingų pastabų sulaukiame iš misijose dalyvavusių karių. Jau pirma taikdarių grupė grįžo iš Afganistano. Mes labai įdėmiai išklausėme jų ir išanalizavome ten patirtas pamokas. Į jas atsižvelgėme, ir rengdamiesi šioms pratyboms. Jų neidealizuojame, pastebime ir kai kurių pasirengimo spragų. Pagaliau pratybos tam ir skirtos, kad žmonės mokytųsi, treniruotųsi, tobulėtų. Juk ne pasirodyti, kokie mes puikūs, renkamės. Svarbu suprasti, ką darome ne taip, kaip turėtume. Po pratybų paprastai rengiamas jų apibendrinimas, kur iš tiesų labai nuodugniai studijuojamos visos pastabos ir atsiliepimai.

Atidarymo iškilmės

Oficiali pratybų atidarymo ceremonija įvyko birželio 10 d. 14 val. Rukloje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono aikštėje. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas, LR Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės atstovai, Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius, Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų vadas brg. gen. Valdas Tutkus, Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Eugenijus Bartulis, užsienio šalių gynybos atašė, Kauno apskrities ir miesto bei Jonavos rajono ir miesto vadovai, kiti oficialūs svečiai.

Ceremonijos pradžioje Ministras Pirmininkas A.Brazauskas ir krašto apsaugos ministras L.Linkevičius apėjo iškilmingą karių rikiuotę. Buvo pakeltos visų pratybose dalyvavusių šalių vėliavos, sugrotas Lietuvos himnas. Aikštėje išsirikiavę pratybų dalyviai klausėsi sveikinimų.

LR Ministras Pirmininkas A.Brazauskas:

– Norėčiau visus susirinkusius pasveikinti su tradicinių pratybų „Gintarinė viltis 2003” atidarymu. Malonu matyti tiek daug skirtingų šalių karių, stovinčių bendroje rikiuotėje ir pasiryžusių siekti bendro tikslo. Šis tikslas – taika, kurią įvesti ir įtvirtinti būtinas tiek karinių pajėgų gebėjimas imtis prevencinių priemonių, tiek ir drauge kovoti su kylančiomis įvairiomis karinėmis grėsmėmis. Pastaruoju metu tarptautinė, regioninė bei nacionalinė saugumo aplinka kinta nepaprastai greitai ir intensyviai. Šie pokyčiai daro įtaką, skatina prisitaikyti, artimiau bendradarbiauti viso pasaulio visuomenę ir valstybes. Kariuomenė ne išimtis. Ji – sudedamoji visuomenės ir valstybės dalis, kuri taip pat turi keistis. Ne tik saugoti ir ginti savo šalį bei padėti civiliams įvairių nelaimių atveju, bet ir drauge su kitų šalių kariniais vienetais prireikus kovoti tiek savo šalies teritorijoje, tiek už jos ribų. Kovoti tiek su tradicinėmis, tiek ir su netradicinėmis grėsmėmis. Ypač paminėtinas terorizmas. Tik bendradarbiaudami esame pajėgūs kovoti su naujais pavojais. Pratybos „Gintarinė viltis” – visų čia atstovaujamų šalių pasirengimo kovoti su netradicinio pobūdžio grėsmėmis dalis. Tai visų mūsų pasiryžimas drauge aktyviai dalyvauti tarptautinėse krizių valdymo operacijose įvairiuose karštuose pasaulio taškuose. Sąveika tarp tarptautinėse operacijose dalyvaujančių skirtingų šalių karinių vienetų yra ne tik svarbi, bet ir būtina. Džiaugiuosi, kad pratybos „Gintarinė viltis” tapo tradicinės ir yra viena iš priemonių siekti karinės sąveikos, mokytis užtikrinti bendrą bei vieningą operacijų vadovavimą ir valdymą, taikyti naujas doktrinas ir procedūras bei pagal jas veikti, naudojant panašią ginkluotę ir techniką. Besirengiant krizių valdymo operacijoms, užmezgant naujas pažintis bei draugystę, stiprinamas pratybose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimas. Tai – antroji, bet ne mažiau svarbi „Gintarinės vilties” pratybų paskirtis. Visus pratybų dalyvius raginčiau būti aktyvius ir draugiškus. Tikiu, kad šiandien prasidedančios pratybos bus produktyvios, jose dalyvaujančios pajėgos įgis dar daugiau praktinių krizių valdymo operacijų įgūdžių. Visiems pratybų dalyviams norėčiau palinkėti kuo geriausių rezultatų, sėkmės ir ištvermės.

Krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius:

– Štai jau devinti metai gyvuoja mūsų „ Gintarinės vilties” tradicija, gyvuoja šios pratybos ir partnerystės dvasia. Devynių valstybių atstovai šiandien susirinko į šią aikštę. Aš tikiu, kad mūsų puoselėjama tradicija tęsis ir ateityje. Susirinks dar daugiau karių iš įvairių šalių. Esame vienoje rikiuotėje ir giname tas pačias vertybes, siekiame glaudesnės sąveikos, susikalbėjimo, darbo daugianacionaliniuose štabuose patirties, taikos operacijų subtilybių. Visa tai skirta vienam tikslui – kad apsaugotume taiką ne tik mūsų kontinente, bet ir pasaulyje, kad jame visiems būtų saugu ir kad mūsų reikėtų tik tuo atveju, jei nesusikalbėtų diplomatai. Tačiau būna – mūsų prireikia. Ir dabar daugelyje karštų pasaulio taškų yra mūsiškių, petys petin ginančių taiką. Todėl linkiu jums visiems, kad šios pratybos būtų ne tik profesinio tobulėjimo mokykla, bet ir naujų pažinčių, puikių įspūdžių metas. Linkiu jums geros partnerystės dvasios.

Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Eugenijus Bartulis:

– AMBER HOPE. Taip kilniai skamba šių karinių pratybų pavadinimas. Baltijos krašte, prie jūros, kuri dovanoja pasauliui gintarą, susiburia karo žmonės, kupini vilties. Kaip čia neprisiminsi, kad kartu su tikėjimu ir meile viltis yra dieviškoji dorybė. Dievo dovana ir uždavinys. Kaip dovana, neleidžianti nuleisti rankų, kaip uždavinys, reikalaujantis veržtis į tikslą, ten, kur viltis kaip ir tikėjimas pasibaigs, o liks tik meilė. Čia susirinko žmonės, gerbiantys taiką. Gera šiandien žinoti, kad ginklai skirti ne mirčiai, bet gyvenimui. Gera šiandien tikėti, kad pasaulio žmonės gyvens kaip šeima. Brangūs žmonės, šiandien pradedantys „Gintarinės vilties” pratybas, visam pasauliui paskelbkit, kad gintaro krašte dega neužgesinamos vilties ugnis, kad taika , ramybė ir teisingumas yra Dievo dovanos. Dovanos, kurios priklauso visiems mums, mūsų širdims, mūsų namams, šeimoms, valstybėms ir mūsų pasauliui. Būk palaimintas, Vilties Nešėjau!

Pratybų dalyvius pasveikino ir tarptautines „Gintarinės vilties”pratybas paskelbė atidarytas Lietuvos kariuomenės lauko pajėgų vadas brg. gen. Valdas Tutkus.

Aikštėje pasirodė Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas” Garbės sargybos kuopos defiliuotojų būrys. Po atidarymo ceremonijos ten pat, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione, surengta dalyvaujančių šalių ginkluotės ir įrangos paroda, o vakarop – koncertas visiems pratybų dalyviams ir svečiams.

Dalyviai

„Gintarinės vilties” pratybos paprastai vyksta Ruklos poligone, nors ankstesniais metais buvo persikėlusios net į pajūrį – rengtos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione, Centriniame poligone Pabradėje ir kitur. Šiemet, kaip ir prieš dvejus metus, priimantis dalinys buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas. Jame buvo įsikūręs pratybų štabas, spaudos centras, kariai apgyvendinti bataliono kareivinėse ir valgė tenykštėje valgykloje, o kiti rado prieglobstį Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke. Žinoma, pagrindiŽiai išmėginimai pratybų dalyvių laukė Gaižiūnų poligone.

Vis dėlto pratybų sėkmę lemia ne vien organizatorių patirtis, bet pirmiausia – jose dalyvaujantys kariai. 2001 m. iš „Gintarinės vilties” dalyvių patirtimi išsiskyrė amerikiečiai, o šiųmetinių pratybų dėmesio centre buvo britai ir jų atsivežta ginkluotė. Apskritai šiemet į Ruklą atvyko kaip niekad gausios Jungtinės Karalystės (per 2001 m. „Gintarinės vilties ” pratybas dalyvavo tik desantininkų būrys, o šįkart – visa kuopa, apie 160 karių) ir Suomijos (kuri paprastai atsiųsdavo tik būrį, o šįkart – net 260 karių) grupės. Tradiciškai daug dalyvavo Lenkijos pasiuntinių. Tačiau pamėginkime su visais susipažinti iš eilės:

Britai. Dalyvavo 23 štabo kariai, 1 pėstininkų kuopa ir Karališkieji šauliai savanoriai. Teritorinė kariuomenė yra svarbiausia britų kariuomenės dalis. Ji sudaro ketvirtį visų pajėgų ir skiriasi nuo reguliariosios tuo, kad jos kariai yra savanoriai. Savaitgaliais ir vakarais, baigę savo darbus , jie tampa teritorinės kariuomenės kariais. Teritorinėje kariuomenėje yra tos pačios struktūros, procedūros ir tradicijos, kaip ir reguliarioje kariuomenėje. Dėvėdami uniformą, tiek reguliarios, tiek ir teritorinės kariuomenės kariai nesiskiria. Teritorinės kariuomenės kariai yra parengti vadovaujantis aukščiausiais standartais. 30 dienų per metus, iš kurių dvi savaitės praleidžiamos lauko stovyklose, britų savanoriai mokosi karinių dalykų. Jie bet kada gali savanoriškai eiti tarnauti ilgesniam laikui į reguliarią kariuomenę. Pratybose dalyvavę Karališkieji šauliai savanoriai atvyko iš Pietų Anglijos. Tai įvairių civilinių profesijų žmonės – inžinieriai, policininkai, gydytojai ir statybininkai. Vis dėlto jie yra profesionalūs kariai. Dažnai dalyvauja pratybose, rengiamose Jungtinėje Karalystėje, Kipre, Lenkijoje ir Ukrainoje. Karališkųjų šaulių savanoriai didžiuojasi, kad jų kariai dalyvauja ilgalaikėse reguliarios kariuomenės operacijose. Jie tarnavo Bosnijoje, Kosove, Siera Leonėje, Šiaurės Airijoje, Afganistane ir Persijos įlankoje.

Danai. Dalyvavo 7 štabo kariai (karininkai ir seržantai). Jie tarnauja skirtinguose nacionaliniuose bei daugiašaliuose štabuose: Tarptautiniame Šiaurės Rytų korpuse (Ščecine, Lenkijoje), NATO Jungtinėje Regioninėje Šiaurės Rytų vadavietėje (Karupe, Danijoje) ir Kariuomenės Operacijų vadavietėje (Karupe, Danijoje). Danų kariai dalyvavo visose „Gintarinės vilties”pratybose ir turi Lietuvoje nemažai bičiulių. Danija taikos operacijoms rengia Baltijos bataliono (BALTBAT) karius. Nuo 2003 m. pradžios Baltijos šalių kariniai vienetai siunčiami į Kosovą, kur vykdo operacijas Danijos dalinių sudėtyje.

Estai. Dalyvavo 8 štabo kariai (karininkai ir seržantai iš Estijos kariuomenės generalinio štabo, Estijos nacionalinės karo akademijos ir Piarnu atskirojo pėstininkų bataliono) bei Estijos žvalgų bataliono (ESTBAT) mechanizuotas pėstininkų būrys. Šis batalionas buvo įkurtas 2001 m. Pagrindinė jo užduotis – krizių atveju vykdyti greitojo reagavimo pajėgų funkcijas. Šiemet pirmoji ESTBAT pajėgų grupė (BALTSQN-7) buvo dislokuota KFOR misijoje Kosove. Planuojama, kad žvalgų batalionas iki 2005 m. bus visiškai pasirengęs dalyvauti plataus masto NATO misijose. Istorinė žvalgų bataliono emblema vaizduoja elnią, kuris simbolizuoja budrumą ir greitį, šūkis „E Pluribus Unum” reiškia „vienas iš daugelio”. Šis šūkis apibūdina žvalgų bataliono kario savybes – būti neatskiriama Estijos kariuomenės dalimi, kuri kovoja už savo šalį kaip vienas žmogus.

Kanadiečiai. Dalyvavo 9 štabo karininkai ir seržantai. Apskritai„Gintarinės vilties” pratybose Kanados karininkai dalyvauja jau antrą kartą. Turint omenyje, kad Kanada užima vadovaujantį vaidmenį taikos operacijose, jų patirtis pravarti kiekvienam naujokui.

Latviai. Dalyvavo 20 štabo karininkų ir nemažas karių kontingentas iš Latvijos bataliono (LATBAT). Per pratybas, siekiant sukurti kuo realesnę operacinę aplinką, latvių kariai imitavo LATBAT štabo ir bataliono, besiribojančio su Lietuvos-Lenkijos batalionu, darbą. LATBAT sudaro buvusio desantinio bataliono branduolys ir Baltijos bataliono (BALTBAT) Latvijos kontingentas. Pagrindinė LATBAT funkcija – štabo personalo rengimas, vadovaujantis NATO procedūromis, bei profesinės karo tarnybos karių ir šauktinių rengimas. LATBAT dalyvauja tarptautinėse krizių operacijose Kosove, Bosnijoje ir Hercegovinoje, rengia karius prieš išvykstant į misijas.

Lenkai. Dalyvavo 16 štabo karių ir Lietuvos-Lenkijos bataliono (LITPOLBAT) Lenkijos kontingentas. Lenkai pratybose „Gintarinė viltis” dalyvauja nuo 1995 m. Jie paprastai atvyksta su savo technika ir iki šiol pratybose atlieka vieną pagrindinių vaidmenų. Šįkart iš arčiau matėme jų šarvuočius BWP-1 su prieštankiniu raketiniu įrenginiu 9M14M „Maliutka” ir BTR 80APC su sunkiuoju kulkosvaidžiu. Lenkija yra aktyvi tarptautinės saugumo sistemos narė. Lietuvos-Lenkijos batalioną sudaro štabas ir septynios kuopos: bendras štabas, po dvi Lietuvos ir Lenkijos pėstininkų kuopas, ugnies palaikymo bei logistikos kuopos. Bataliono štabas yra Orzysze. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių dalinių vienetai dislokuoti savo šalyse: Lietuvos – Alytaus didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotame pėstininkų batalione, Lenkijos – Lenkijos 15-oje mechanizuotoje brigadoje Orzysze. Nors lietuviškoji ir lenkiškoji bataliono dalys rengiamos atskirai, tačiau vadovaujantis patvirtinta bendra programa. LITPOLBAT kaip vienas bendras dalinys dalyvauja bendruose mokymuose ir pratybose, rengiasi tarptautinėms misijoms ir su kitais kariniais vienetais vykdo tarptautines krizių valdymo operacijas. Stengiamasi apginkluoti batalioną ta pačia ginkluote ir ryšių priemonėmis.

Suomiai. Dalyvavo 26 štabo kariai (karininkai ir seržantai), inžinierių būrys ir viena jėgerių kuopa iš Suomijos greitojo reagavimo pajėgų Pori brigados. Jėgerių kuopa ir kovinis inžinierių būrys dalyvavo pratybų Tarptautinio bataliono sudėtyje. Pratybų štabų sudėtyje dirbo karininkai iš Šiaurės vadavietės, Vakarų vadavietės ir Pori brigados. Suomijos greitojo reagavimo pajėgos (FRDF) yra sudėtinė Pori brigados dalis. Krizių operacijoms ten rengiami šauktiniai savanoriai. Jų tarnyba trunka 12 mėnesių. Kariai mokomi taip, kad galėtų eiti bent jau skyriaus vado pareigas. Pori brigada kasmet parengia apie 300 šauktinių. Tarptautinių krizių operacijų mokymo kursas trunka 14 savaičių. Šių pajėgų kariai dalyvavo tarptautinėse krizių valdymo operacijų pratybose Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Lenkijoje. Šių metų Suomijos greitojo reagavimo pajėgų šauktiniams „Gintarinė viltis 2003” buvo tarptautinių krizių operacijų mokymo baigiamosios pratybos.

Vokiečiai. Dalyvavo 1 štabo karininkas. Jis tarnauja Šiaurės Rytų tarptautiniame korpuse. Pastaraisiais metais, nors karinėje kampanijoje Irake ir nedalyvavo, Vokietija kartu su NATO ir Europos Sąjungos partneriais prisideda prie taikos kūrimo Europoje tiek prevencinėmis, tiek ir, esant reikalui, karinėmis saugumo priemonėmis.

Lietuviai. Dalyvavo 249 štabo karininkai, dvi pėstininkų kuopos iš Lietuvos-Lenkijos bataliono, 2 pėstininkų kuopos iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų, kariai iš beveik visų Lietuvos kariuomenės dalinių. Pratybas planavo ir joms vadovavo Sausumos pajėgų vadovybė. Įvairaus lygio štabuose per pratybas dirbo karininkai, puskarininkiai ir civiliai iš Krašto apsaugos ministerijos, Gynybos štabo, Sausumos pajėgų vadovybės, Motorizuotos pėstininkų brigados ”Geležinis vilkas”, šios brigados batalionų ir jų štabų, KASP bei Logistikos valdybos. Kaip minėta, dvi pėstininkų kuopas į pratybas atsiuntė Lietuvos-Lenkijos batalionas, du pėstininkų būrius – Tauragės batalionas, inžinierių padalinį – J.Vitkaus inžinerijos batalionas, Karinės oro pajėgos – 2 sraigtasparnius, Logistikos valdyba – nacionalinį aprūpinimo elementą, Štabo batalionas – ryšių specialistus, o Karo medicinos tarnyba – medikų grupę. Pastaroji per pratybas, kaip paprastai, rūpinosi ir visų dalyvių sveikata. Lietuvos karo akademijos kariūnai taip pat dalyvavo „Gintarinėje viltyje’03”. Dviejų KASP kuopų kariai pratybų metu imitavo įvairius įvykius. Dalis karinių vienetų, dalyvavusių pratybose, teikė paramą atvykusiems užsieniečiams: kad būtų garantuotas jų saugumas, karo policija lydėjo atvykstančius ir išvykstančius karius, judėjimo kontrolės centras buvo atsakingas už karių judėjimą ir ginklus, padėjo sutvarkyti muitinės procedūras bei kam nors iškilusias sienos kirtimo problemas.

Logistinis aprūpinimas – karinių operacijų pagrindas. Lietuvoje kuriama lanksti ir vieninga logistikos sistema. Ją sudaro logistikos valdyba, karo medicinos tarnyba ir logistinio aprūpinimo vienetai koviniuose sausumos, jūrų ir oro pajėgose. Pernai įkurtą Logistikos valdybą sudaro Aprūpinimo departamentas, Judėjimo kontrolės centras, kariniai sandėliai, Karo policija ir Karo kartografijos centras. Logistikos valdyba teikia bendrą logistinę paramą visoms kariuomenės rūšims ir tiesioginę paramą „Geležinio vilko” brigadai, rems nacionalinius vienetus misijose užsienyje, teiks priimančiosios šalies paramą sąjungininkų vienetams Lietuvoje ir užtikrins logistinę paramą taikos, krizių bei konfliktų atvejais kariuomenės vienetams.

„Neformalai”. Be to, kaip minėta, pratybose „Gintarinė viltis 2003” dalyvavo kai kurios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos. Šešis atstovus atsiuntė Tarptautinis Raudonasis kryžius ir Lietuvos Raudonasis Kryžius (apie jų veiklą plačiau skaitykite šiame žurnale). Jie pratybose dirbo kartu, mokė karius humanitarinės teisės, derybų ir tarpininkavimo, elgesio su karo belaisviais. Penki Jungtinių Tautų pabėgėlių komisaro organizacijos atstovai per pratybas mokė karius vykdyti pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų apsaugą. Jungtinių Tautų pabėgėlių komisarui suteiktas Jungtinių Tautų mandatas vadovauti ir koordinuoti tarptautinius veiksmus visame pasaulyje, vykdant pabėgėlių apsaugą ir sprendžiant pabėgėlių problemas. Ši organizacija yra atsakinga už 22 milijonus pabėgėlių, kuriuos sudaro politinio prieglobsčio siekiantys, perkeltieji asmenys. Iš jų apie 80 procentų yra moterys ir vaikai. Pagrindinis Jungtinių Tautų pabėgėlių komisaro tikslas – ginti pabėgėlių teises ir rūpintis jų gerove. Organizacija rūpinasi, kad visi pabėgėliai ir perkeltieji asmenys galėtų siekti politinio prieglobsčio, rastų saugų prieglobstį kitoje šalyje, o esant galimybei, grįžtų namo arba galėtų persikelti į trečią šalį. Šios organizacijos atstovai teikia materialinę pagalbą pabėgėliams.

Pratybų eiga

Kaip jau minėjome, pratybų atidarymo diena baigėsi nuotaikingu koncertu. Skambėjo dar 2001 m. pratyboms „Gintarinė viltis” specialiai sukurtas ir dainininko Povilo Meškėlos įdainuotas himnas, pagal kurį Vilniaus įgulos karininkų ramovės ansamblio „Neris” jaunimo grupė atliko inscenizaciją, pratyboms pagal himno melodiją sukurtą šokį. Povilas Meškėla koncertavo su grupe „Rojaus tūzai”. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono pučiamųjų orkestras (vadovas – vyr. ltn. Viktoras Ščetilnikovas) parodė, kad jų repertuare netrūksta ne tik karinių maršų, bet ir džiazo kompozicijų. Koncertavo populiarūs jauni dainininkai – Violeta Riaubiškytė, grupė ŽAS. O kitą rytą – birželio 11 d. – prasidėjo karių ir karinių vienetų mokomoji pratybų fazė, kuri tęsėsi keturias paras. Septyniose mokymo vietose kariai mokėsi patruliuoti stebėjimo ir kontrolės postuose, sužinojo, kaip elgtis patekus į minų lauką, kaip teikti pirmąją medicinos pagalbą, evakuoti sužeistuosius ir t.t. Vyko tarptautinių batalionų štabų mokymai, stengtasi standartizuoti štabo darbo procedūras. Karius instruktavo Jungtinės Karalystės, Lietuvos ir Suomijos specialistai.

Pratybų dalyviai atvyko čia ne tik su ginklais, bet ir su labdaros siunta Ruklos bendruomenei. Labdaros akcija jau tampa tradicine šiose pratybose. Pirmą kartą ji vyko 2001 m. Birželio 12 d. kariai perdavė Ruklos vaikų darželiui žaislų, spalvinimo knygelių, pieštukų, o vaikai kariams parodė specialiai parengtą programą. Ruklos vidurinei mokyklai, kurios 52 proc. mokinių yra iš socialiai remtinų šeimų, perduota vaizdo kamera, kitos priemonės, kanceliarinių prekių. Jungtinės Karalystės kariai perdavė vaikams ir britų mokinių laiškų, norėdami paskatinti bendrauti Ruklos ir, sakysime, Oksfordo mokinius. Ruklos ambulatorijai pratybų dalyviai atvežė įvairių medikamentų ir medicininės įrangos. Labdaros perdavimo ceremonijoje dalyvavo pratybų vadovybė, Ruklos miestelio seniūnas.

Pasibaigus mokomajai pratybų fazei, birželio 15-ąją pratybose surengta karių bendravimo diena. Ji prasidėjo Šv. Mišiomis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuoto pėstininkų bataliono aikštėje. Mišios buvo laikomos lietuvių ir anglų kalbomis. Paskui iki pietų bataliono stadione vyko sporto varžybos: virvės traukimas, mini futbolas ir kliūčių ruožas. Po pietų kariai dvidešimčia autobusų išvyko į Kauną, jiems parodytos įsimintiniausios Kauno vietos, vėliau pratybų dalyviai galėjo laisvai pasivaikščioti po miestą, o saulei leidžiantis išvyko atgal į pratybų rajoną Rukloje.

Pirmadienį, birželio 16 d., prasidėjo „Gintarinės vilties” aktyvioji fazė – lauko pratybos. Visi kariniai vienetai, tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos dislokuotos Gaižiūnų poligone, kur praleido keturias dienas, ugdydami ir demonstruodami įgūdžius, įgytus per mokymo fazę. Lauko pratybose kariai sprendė įvairias problemas, pasitaikančias realiose krizių valdymo operacijose, kurias pratybose kūrė ir vaidino apie 200 žaidėjų. Kariams pateikta daug netikėtų žaidybinių situacijų: puldinėti stebėjimo postai, taikdarių akyse įvykdyta mirties bausmė, prasidėjo vietinių gyventojų demonstracija prie stebėjimo posto, ėmė plūsti pabėgėlių srautai, steigėsi nelegalūs kontrolės punktai, laidotuvių procesijos bandė patekti į skiriamąją zoną, ten palaidoti mirusįjį ir taip toliau. Kebliomis aplinkybėmis kariai turėjo rasti priimtiną būdą problemai išspręsti. Birželio 17-osios naktį ir 18 dieną įvyko vadinamoji pratybų kulminacija. Tąsyk padaliniams teko daugiausia ir pačių sudėtingiausių užduočių, o paskutinę aktyviosios fazės dieną – birželio 19-ąją – ne ką lengvesnis išmėginimas: į Ruklą plūstelėjo minia lankytojų ir žiniasklaidos atstovų. Birželio 20 d. pratybos oficialiai baigėsi. Rytą kaip parastai vyko pradinis pratybų rezultatų aptarimas, o vėliau – oficiali uždarymo ceremonija.

Parengė Kazys Jonušas

 

PROVOKACIJŲ ŠOU

Per keturias aktyviosios fazės dienas „Gintarinės vilties” pratybų dalyviams – taikos palaikymo pajėgų kariams teko daugiau kaip 600 konfliktinių situacijų.

„Karštas” regionas

Pagaliau karas tarp Truelando ir Rightlando baigėsi. Į regioną įvestos Taikos pajėgos, kurios kontroliuos, kad būtų laikomasi ugnies nutraukimo susitarimo. Tačiau taikdarių laukia nelengvas išbandymas. Regione nuolat pasitaiko smurto protrūkių prieš vietinius gyventojus, pažeidžiamos jų tžisės ir laisvės, jie prievarta iškeldinami iš gyvenamųjų vietų ar neteisėtai areštuojami. Nuo ginkluoto konflikto pradžios apie 20 tūkst. pabėgėlių iš abiejų valstybių ieško prieglobsčio kaimyninėse šalyse, 15 tūkst. gyvena pabėgėlių stovyklose. Todėl regione veikiančios tarptautinės ir nevyriausybinės organizacijos bei PFOR pajėgos turi pasistengti, kad padėtis stabilizuotųsi ir palaipsniui būtų sugrįžtama prie taikos meto.

Konflikto regioną sėte nusėjo PFOR pajėgų stebėjimo punktai ir praleidžiamieji postai, taikdariai stebi padėtį, kontroliuoja kelius – kad nebūtų pervežami ginklai, narkotikai, tikrina dokumentus, stebi – ar tarp postą praeinančių nėra nusikaltėlių. Kiekviename poste begalė ieškomų asmenų nuotraukų – taip sumanė pratybų rengėjai, todėl pajėgų kariams tenka būti itin atidiems. Beje, poilsio minutės neilgos – „karštame” regione nuolat lauk incidentų.

Karų nualintose šalyse, kurios paskendusios savų problemų liūne, siaučia ir įvairūs gaivalai, kaip tik krizės metais surandantys terpę savo veiklai. Į tokią stovyklą skubame ir mes. O štai ir pirmasis incidentas: praleidžiamajame poste, kur dirba britų kariai, triukšmauja kaimietis: mat postas pastatytas jo žemėje, jis pageidautų, kad taikdariai keltųsi į kitą vietą. Kariai bando mandagiai su juo kalbėtis, tačiau įniršęs ūkininkas nenori nieko žinoti… Konfliktas pagaliau išsprendžiamas, o atsidusę taikdariai gali prisidėti dar vieną pliusą.

Gaivalai

Priešiškų pajėgų stovykla. Vadinamieji gaivalai buvo linksmai nusiteikę. Džiugiai šypsodamasis, vienas, matyt, į žvejybą susiruošęs vyriškis prisistatė:

– Truelanderių stovyklos viršininkas vyr. ltn. Arvydas Gražulis.

Stovykloje vyravo chaosas – kalnai šiukšlių, apžėlę kovotojai, apšiurusios palapinės su gan pikantiškais pavadinimais: „Vorynas”, „Palionio irštva” ir pan. Tačiau baisiausi vaizdai atsiveria vos atvykus. Prieš akis – pakartas Taikos pajėgų karys.

– Mes – vietiniai gyventojai, čia turi būti mūsų tvarka, mūsų įstatymai, o taikdarių mes nenorime, – aiškina stovyklos viršininkas. – Todėl jų laukia liūdnas galas.

Apie liūdnąjį taikdarių laukiantį likimą liudija ir pastatytos kartuvės,ir giljotina, ir kapinės pačiame stovyklos centre. Beje, kankinimo duobė priblokštų net inkvizitorius: styrantys kuolai, kepinanti saulė nepalieka šansų ištverti visa tai. Po medžiais pakabintame narve kybo išdavikas – esą prieš kelias valandas jis dar buvo gyvas…Visai neseniai stovykloje lankėsi Taikos pajėgų ginklų inspekcija.

– Mes privalėjome juos įleisti, norėjome su jais susiderėti, o jie turėjo patikrinti ginklus. Beje, jie paleido taikdarį iš kankinimų duobės ir sunaikino mūsų kankinimo duobę, – pasiguodė stovyklos viršininkas. – Pamatę, kas čia darosi, iškvietė Raudonąjį Kryžių, pagalbą. Mums teko paleisti kankinius… Bet mes nesiliausime taip darę – jei taikdariai čia lankysis…

Tačiau atmosfera stovykloje gan smagi. Apžėlę veidai bei apdryžę drabužiai anaiptol nekelia siaubo, „gaivalų” akys linksmos ir šelmiškos. Net ir stovyklos viršininkas galėtų būti bent jau piktesnis. Paklaustas, ar įdomu vaidinti, atsako:

– Įdomu… Bet sunku, kai reikia suderinti kariškumą ir vaidybą.

Nors, pasak vyr. ltn. A. Didžiulio, drausmė stovykloje nešlubuoja ir yra kariška, tačiau profesionalams vis dėlto užkliūva chaosas ir bet kaip dėvimos uniformos.

Taigi, nepaisant kai kurių niuansų, šiose pratybose kaip tik imituotojų vaidmuo buvo smagiausias – jiems leista beribė fantazija, jie gali sumanyti pačių įvairiausių situacijų. Tuo tarpu pratybose taikdarių vaidmenį atliekantys kariai privalėjo veikti pagal instrukcijas, jų veiksmus stebėjo ir vertino profesionalai, vėliau apibendrinę klaidas ir šaltu dušu išprausę tuos, kurie padarė didelių klaidų. Tačiau visiems gyvenimo atvejams instrukcijų nesurašysi, todėl nuo įtampos kai kurie kariai jau buvo pavargę.

O nuomonė, jog viską reguliuoja imituotojai, vis dėlto klaidinga.Visos žaidimo taisyklės sugalvotos, dar prieš prasidedant pratyboms.

– Man tokie mokymai ne pirmieji, todėl daugmaž žinau, kaip turi atrodyti miestelis, ko iš mūsų nori vadovybė, – pasakojo vyr. srž. Saulius Starkauskas. – Ką turi imituoti mūsų kariai – nurodo vadovybė, yra sudaryti grafikai, kuriame poste ir kas turi atsitikti.

Nors ši stovykla sukurta pagal europietiškas tradicijas – bent taip tvirtina stovyklos viršininkas – vis dėlto besimėtančios žmonių kūnų iškamšos, kaukolės ant baslių primena, jog tai tiktai žaidimas, greičiau sukeliantis šypseną ir verčiantis abejoti, ar tokių stovyklų būna. Vyr. ltn. Bernardas Lysas iš Vakarų karinės apygardos štabo, pats dalyvavęs Taikos palaikymo misijoje Bosnijoje, patvirtina:

– Ši stovykla labiau primena viduramžių plėšikų irštvą, o ne dvidešimt pirmo amžiaus Europos šalies stovyklą. Be abejo, čia įsismaginta ir pernelyg prifantazuota. Tačiau ką gali žinoti, su kuo susidursi, pavyzdžiui, Afrikoje, kokiame nors Mozambike.

Striptizas

Kita gan įdomi situacija. Rightlando nacionalinės šventės proga šios šalies bataliono vadas pakvietė taikos palaikymo pajėgų vadus į puotą. Stovykla, beje, šiek tiek primena Truelandą, nors bent jau iš pirmo žvilgsnio galima spręsti, jog čia gyvena šiek tiek civilizuotesni žmonės. Stovyklos centre pastatytoje palapinėje vyko puota. Labiausiai „reiškėsi” bataliono vadas – garsiai laidė pastabas koncertuojantiems, kalbėjosi su taikdariais, susėdusiais prie vaišių stalo. Mat bataliono vado vaidmenį atliko mjr. Darius Vaicekauskas, kuriam iš prigimties nesvetimi aktoriniai sugebėjimai, todėl jis jautėsi kaip žuvis vandenyje. O ir atrodė rihgtlanderių vadas įspūdingai: melsva uniforma, primenanti sovietinius laikus, apkabinėta tų laikų medaliais, didžiulė kepurė suteikė svarbos šiai personai. Po visų dainuškų kariams buvo parodytas ir striptizas, kurio aidas po kiek laiko pasiekė ir kitus taikdarių postus: buvo teiraujamasi smulkmenų… Taigi, nepaisant kai kurių niuansų (realioje misijoje sunku įsivaizduoti karį striptizo vakarėlyje), puota išrodė gan tikroviška dėl nepaprasto stovyklautojų vaišingumo: neretai misijoje kariams tenka susidurti su vietinių noru bent taip išreikšti pagarbą tiems, kurių dėka nutilo ginklai. Beje, įdomu buvo stebėti taikdarius – ir šitomis aplinkybėmis kariai privalo išlikti orūs, tačiau daugeliui jų tai sekėsi nelengvai. Net britų karininkas sunkiai tvardė šypseną, o aplinkui susirinkę stebėtojai leido sau nuoširdžiai pasijuokti. Be abejo, realioje situacijoje psichologinė atmosfera būtų kitokia, tačiau pratybose dalyvaujantiems kariams ne visiems sekėsi „įsijausti” – kai kurie, vykstant incidentams, neslėpė šypsenų. Juk savanoriai pasirodė puikūs imituotojai ir dažnai prisigalvodavo tokių dalykų…

Riaušininkai

Lietuvių LIPOLBAT kontrolės postas, pastatytas linijos, skiriančios dvi konfliktuojančias valstybes, pakraštyje. Ką tik pro postą praėjo laidotuvių procesija.

– Mes jos netikrinome, – tvirtino posto viršininkas ltn. Vilmantas Valantinas. – Beje, tokia situacija paprastai sukelia daug diskusijų – svarstoma, ar reikia tikrinti, kad nebūtų pervežama ginklų. Mano būryje daug tokių, kurie tarnavo misijose, jie buvo mokomi netikrinti laidotuvių procesijų, kad nesukeltų vietinių gyventojų priešiškumo. Juk žmonės prarado savo artimą, o tikrindamas užsitrauksi vietinių nemalonę. Gali būti ir kitas sprendimas: iš paskos pasiųsti vieną taikdarį stebėti ceremonijos.

Tačiau čia to neprireikė – procesija už vartų staigiai išsiskirstė.

Bebūnant poste, atvyko riaušininkai – iš vienos ir kitos pusės abiejų šalių atstovai. Apsmurgę, mėlynėmis išmarginti riaušininkai susimušė, bandė įsiveržti į postą, tačiau tuoj pat buvo taikdarių sulaikyti. Įsivaizduokite – karių neperšaunama liemenė sveria apie 15 kg, o kur dar ginklų svoris, tačiau jie mikliai suguldė užsispyrėlius, kurie vaidino gan tikroviškai, keikėsi ir rėkavo.

Tuo tarpu netoliese esančiame stebėjimo punkte – ramiau. Išvakarėse kariai numalšino riaušes – mat vietiniai apkaltino taikdarius sužeidus jų kunigą, o šios dienos įvykiai niekuo nepasižymėjo. Paklausti, kada sužinos apie savo klaidas, posto vyresnysis vyr. ltn. Mindaugas Jančiukas iš LITPOLBAT’o papasakojo, kad kiekvieną dieną vykstančiuose aptarimuose štabe dalyvauja jų kuopos vadas, kuris ir išklauso pastabų. O didysis „dušas” (taip kariai praminė bendrą visų pratybų aptarimą) įvyks, tik mokymams pasibaigus. Mindaugui ne kartą teko dalyvauti panašiose pratybose, tačiau ir šiandien jis tvirtina, jog anaiptol dar visko nežinąs: aplinkybių būna labai įvairių, todėl kartais tenka suktis iš padėties, remtis intuicija. Štai vieną jis gali paminėti: į postą atėjo vaikai su ginklais, papasakojo juos nusipirkę iš vietinių gyventojų ir paprašė maisto. Taikdariai ėmėsi derybų:

– Derėjomės ir juos nuginklavome. Sulaikėme vieną vaiką ir vieną suaugusį, kurie turėjo ginklus. Davėme vandens, tačiau maisto mes ir patys neturime.

Kaip tik šiems vaikinams teko išverti dar vieną gan nemalonų išbandymą. Pratybų visuomenės informavimo centro (PIC) sumanymu po postus pradėjo landžioti Truelando šalies „Ūkininko naujienų” žurnalistai, visur kišantys smalsią nosį ir bandantys išprovokuoti taikdarius papasakoti bent jau apie ginkluotę, dienos režimą ar dar ką nors. „Kario” žurnalistai įsijungė į šį žaidimą ir, vos patekėjus saulei, bandė vėl įsiveržti į LITPOLBAT karių stebėjimo punktą. Išvakarėse mielai su Lietuvos žurnalistais bendravę kariai šįkart ėmėsi visai kitos taktikos. Beje, kaip vėliau sužinojome, apie elgesį su žiniasklaidos atstovais kariai nebuvo informuoti, tačiau išbandymą jie išlaikė puikiai: patikrino dokumentus, rankines ir suteikė daug žinių apie…Truelando orą. Mandagūs, korektiški ir tokį ankstyvą rytmetį linksmai besišypsantys kariai leido suprasti įniršusiems spaudos atstovams: sensacijų čia nėra.

Klystama ir mokomasi iš klaidų

Netikėtų situacijų būta daug – čia reikėtų pagirti imituotojų sumanumą. Pratybose dalyvavo apie 600 savanorių, kurie per keturias dienas inscenizavo apie šešis šimtus mini spektaklių ir didelių šou. Kariams teko nelengvi išbandymai – jų veiksmus sekė stebėtojai, vertinantys kiekvieną žingsnį. Kai kuriems šitos inscenizacijos pasirodė itin panašios į realybę. Teko stebėti persigandusį suomių karį, kai minia įniršusių demonstrantų su šūksmais „Namo, namo” puolė stebėjimo postą. O ir britų kariai raudančią kruviną moterį, praradusią savo artimuosius, ramino ir guodė taip, lyg iš tiesų netoliese rastoje masinėje kapavietėje būtų palaidota visa jos šeima. Paskutinėmis dienomis itin stengėsi ir lenkai: ruošėsi tikrinti ir tas mašinas, ant kurių spindėjo baltas kryžius – tai pratybų organizatorių ženklas. Tačiau tokios yra pratybos – čia klystama ir mokomasi iš klaidų, kad vėliau realiame gyvenime jų būtų kuo mažiau…

Specialiai „Kariui” – Truelando „Ūkininko naujienų” korespondentai Tania Voitovich ir Dragen Bogdanich

 

ŠAUNUS, ŠAUNESNIS, ŠAUNIAUSIAS!

Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas” štabo salė Vilniuje tą popietę buvo pilnut pilnutėlė, nes 8 išradingi, linksmi ir labai narsūs brigados šauktiniai kariai iš kailio nėrėsi, kad nuskintų „Šauniausiojo kario” konkurso laurus.

Scenoje

1. Apsimetėlių paradas

Du Tomai, du Mariai, Dainius, Darius, Romas ir Eimantas paeiliui ėjo prie mikrofono ir skelbėsi esą … ne, ne generolai ar admirolai, bet civiliokai. Prieš žiūrovus ir vertinimo komisiją stojo: „plastikos chirurgas” Marius Davydas (ryšių kuopa), „jūreivis” Tomas Jaškevičius (GSK, 3 būrys), „barmenas” Dainius Debesys (GSK, 4 būrys), „nekilnojamojo turto pardavėjas” Romas Krivka (GSK, 6 būrys), „traktorininkas” Tomas Lekeckas (ŠAK), „baletmeisteris” Marius Sirotavičius (GSK, 7 būrys), „prezidentas” Darius Radušis (GSK, 1 būrys) ir „operos solistas” Eimantas Varanauskas (ŠAK). Pasak konkurso nuostatų, per 3 minutes dalyviai turėjo prisistatyti taip, kad sužavėtų salę „neeiliniais sugebėjimais, pomėgiais ir kitomis įgimtomis ir įgytomis asmeninėmis savybėmis”. Ne taip jau lengva, tiesa? Gerai iškalto teksto maža, reikia padaryti ką nors juokinga, įspūdinga ar netikėta, kad vertinimo komisijos nariai iškeltų penketą – aukščiausią balą.
Kiekvienas konkursantas „ėmė” komisiją savaip. Baltu chalatu vilkįs „chirurgas”, laikydamas rankose peilį ir šakutę bei žavingai šypsodamasis, dievagojosi, jog „nėra negražių moterų, bet tik tos, kurios nepateko į mano rankas”. Dryžuotas (kaip ir dera) „jūreivis” rėžė nostalgišką kalbą apie bangas, tinklus ir pilnakrūtes undines. „Varlyte” pasipuošęs „barmenas” burnos neaušino, bet tiesiog scenoje pagamino ir komisijos narius pavaišino pienišku kokteiliu. „Nekilnojamojo turto pardavėjas”, priešingai, suokė it lakštingala ir net įsiūlė komisijos narei namuką. „Traktorininkas” linksmino tarmišku pasakojimu apie laukuose matytą ypatingą traktorių (vėliau paaiškėjo, kad tai tankas). „Pasaulio lietuvių vyriausias baletmeisteris” paleido į darbą kūno plastiką, paryškintą aptemptomis trikotažinėmis mėlynos spalvos kelnėmis. „Pirmojo ir antrojo būrio valstijos prezidentas” įžengė į sceną lydimas garbės ir dar asmens sargybos. Fraką vilkintis „operos solistas” virpino širdis dainuodamas (ir pats sau pianinu pritardamas) gražiąją „O sole mio”.

Salė ėmė kaisti. Komisijos sprendimas: ryškiausi – „solistas” ir „traktorininkas”.

2. Duetu su I.Starošaite

„Geležinio vilko” vyrams pasisekė – dainuoti jiems padėjo scenos vilkė Irena Starošaitė. Kita vertus, nors tokioje kompanijoje kur kas drąsiau, bet už profesionalės nugaros visiškai nepasislėpsi, vis tiek turi parodyti, ką sugebi. Bent nesupainioti žodžių ir teisingai išvinguriuoti dainos melodiją girdint gausybei žmonių, nors niekada nesi to daręs ir balsas bei kinkos virpa iš jaudulio – tik pusė darbo. Dar reikia būti ir artistiškam, ir įtaigiam… Dainininkės pamokos ir namų darbai prieš konkursą nenuėjo šuniui ant uodegos: geriau ar prasčiau, tačiau visi konkursantai traukė išmoktus posmus iki galo, o kai kurie jautėsi visai puikiai! „Vaikinai padarė didžiulę pažangą. Nors klausa ne visi apdovanoti, bet visi ėmė jausti ritmą ir dainuoti nuoširdžiai, o tai – svarbiausia”, – pasibaigus privalomam koncertui, reziumavo I. Starošaitė, kuriai jos galantiški mokiniai, atsidėkodami už pagalbą, įteikė po raudoną rožę.

Suprantama, „solistui” Eimantui, aštuonerius metus dainavusiam garsiajame chore „Ąžuoliukas”, šį riešutėlį gliaudyti buvo lengviausia. Jis vienintelis gavo tik penketus.

3. Lova, kuprinė ir vokas

Ši užduotis visiems konkursantams, išskyrus vieną, pakišo koją. Kažkas, vardindamas karinius laipsnius, leitenantą iškėlė aukščiau kapitono, kažkas supainiojo ginklų pavadinimus… Abu Mariai – „chirurgas” ir „baletmeisteris” – pirmiausia suklupo ties kariška kuprine, kurioje reikėjo rasti vokelį su klausimais apie ginkluotę ir Lietuvos kariuomenės istoriją…Tiesa, išradingas mėlynkelnis išsisuko, paprašęs pateikti jam klausimus iš salės. Gaila, iš dviejų teisingai atsakė tik į pirmąjį. Vienintelis „traktorininkas” Tomas išbėrė kaip žirnius: „Lietuvos kariuomenė buvo įkurta 1918 metų lapkričio 23 dieną. Pirmasis Valdemaro pasirašytas įsakymas buvo ypatingas tuo, kad, jam pasirodžius, buvo sukurtas pirmasis pėstininkų pulkas. Automatinio šautuvo AK-4 kulkos pradinis greitis – 790 m per sekundę”. Jis ir su pirmąja užduoties dalimi – po aliarmo signalo kuo greičiau pasikloti lovą, apsirengti ir rasti baltą vokelį – susidorojo mikliausiai. Penkių narių vertinimo komisija buvo vieninga: Tomui Lekeckui – 25 balai! Jo artimiausiam konkurentui Eimantui Varanauskui šį kartą nepadėjo nė audringas sirgalių palaikymas.

4. Lambadiškos improvizacijos

Desertui – valsas, polka, lambada ir rokenrolas! Konkurso nuostatuose pasakyta trumpai drūtai: „Bus vertinama plastika ir sceninis žavesŽŽiūrovai ovacijas kėlė tiems, kurie scenoje sukosi su ugnele ir improvizavo. Plastikos ir sceninio žavesio per akis buvo „netradicinės orientacijos” atstovo „baletmeisterio” pasirodyme, humoro nestokojantis „traktorininkas” pakerėjo, lambadą sušokęs…gulomis, t. y. darydamas atsispaudimus ir kraipydamas sėdynę, o jiems garo davė frakuotas ir labai artistiškas „solistas”. Suskaičiavus komisijos skirtus balus, „šokėjausiais” buvo paskelbti varžytuvių lyderiai „traktorininmkas” ir „solistas”.

Prie komisijos stalo

Televizijos režisierei Aldonai Kumpytei, žurnalistei Faustai Bružaitei, aktoriui ir Nacionalinio dramos teatro direktoriui Vytautui Rumšui, aktoriui Rimantui Bagdzevičiui bei „Geležinio vilko” dailininkui Vidui Drėgvai teko nė kiek ne lengvesnė užduotis – objektyviai įvertinti kiekvieną konkurso dalyvį ir iš 8 šaunių vyrų išrinkti patį šauniausią. Prisistatymo, dainos ir šokio vertinimo kriterijai nekėlė abejonių, o karinių žinių ir įgūdžių varžytuvės komisiją įvarė į kampą. Gerai, kad salėje buvo daug karybos žinovų, galinčių pasufleruoti. Ko gero, kitą kartą renkant šauniausiąjį karį, vertėtų karines žinias ir įgūdžius tikrinti bei pažymius rašyti atskirai. O galutinai suskaičiavus visus šiemetinio konkurso balus, paaiškėjo, jog tik vieno balso persvara laimėjo „traktorininkas” Tomas .Lekeckas. Antrasis, be abejo, buvo „solistas” Eimantas Varanauskas. ŠAK gali riesti nosį, nes pirmąsias dvi vietas pasidalijo jos auklėtiniai. Trečiasis šauniosios trijulės narys – „baletmeisteris” Marius Sirotavičius iš GSK.

Aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus verdiktas: „Tokie konkursai būtini. Jie padeda vaikinams geriau pažinti vienas kitą, pasijusti individualybėmis ir išgyvendinti saldofonizmą”. Jam antrino prie komisijos sėdėjęs brigados vadas plk.ltn.Gediminas Jurgutis: „Čia niekas nepralaimėjo. Smagu buvo ir dalyviams, ir žiūrovams, ir komisijai. Tokie konkursai parodo, kokių gabių vaikinų turime!”

Užkulisiuose

„Geležinio vilko” ramovės viršininkė Asta Paukštienė ir jos nuolatinė talkininkė renginių organizatorė Inga Jefimovaitė, su aktoriumi Egidijum Kabošium šmaikščiai vedusi konkursą, vadovavosi idėja, jog bet kurios profesijos atstovas gali būti šaunus karys. Štai kaip atsirado „traktorininkas”, „operos solistas”, „baletmeisteris” ir kiti „specialistai”. Kodėl Tomas.Lekeckas, prieš kariuomenę dirbęs su žemės ūkio technika, bei Eimantas Varanauskas, daug metų dainavęs ir pūtęs klarnetą, pasirinko būtent tokius vaidmenis – aišku. O štai Marių Sirotavičių apsiskelbti „pasaulio lietuvių vyriausiuoju baletmeisteriu” paskatino įvairūs TV šou bei pažįstamas šokių mokytojas. „Norėjau pralinksminti vyrus, su kuriais tarnauju, todėl stengiausi atrodyti juokingas. Tiesą sakant, tikėjausi, kad konkurse bus dar daugiau juoko”, – aiškino Marius. Be to, jis nutarė varžytis dėl „šauniausiojo” vardo, nes tai puiki proga pasireikšti bei siekti rezultato, o jam, kaip buvusiam sportininkui, patinka tai daryti. „Solistas” Eimantas tapo konkurso dalyviu, nes troško naujų įspūdžių („Aš juk gavau progą padainuoti scenoje su žvaigžde!”). O „traktorininkas” Tomas… O Tomas iš pradžių visai nedegė entuziazmu ir atstovavo savo kuopai, nes pritrūko norinčių. Bet pralenkė visus konkurentus ir gavo dovanų fotoaparatą. Lažinamės, kad dabar paklaustas, ar vertėjo dalyvauti konkurse, tikrai pasakys: „Vertėjo!”

 

SIELOVADA

Pokalbiai apie dvasingumą

Birželio pradžioje pirmą kartą Lietuvoje vyko Tarptautinė krikščioniškoji kariūnų konferencija. Joje dalyvavo 70 kadetų iš Lietuvos ir kitų Europos valstybių.

Bendra dvasia

Jaunam būriui ateities karininkų Lietuvos kariuomenės ordinariatas su pagalbininkais iš užsienio pasistengė surengti kuo įdomesnę programą.

„Bendravimas, konferencijos padeda būsimiems vadams tapti tvirtesniems, dvasingesniems, atkreipti dėmesį į moralinius dalykus. Man pačiam teko dalyvauti ne vienoje krikščioniškoje konferencijoje, jos labai reikalingos ir populiarios, – pasakojo vyr. kariuomenės kapelionas plk.ltn.Juozas Gražulis. – Kariuomenėje susiduriama su ginklais, o šitoks bendravimas padeda išlikti žmogiškesniam, sugebėti atleisti daugiau, pamatyti nuliūdusį, jį paguosti. Kiekvienam kariui svarbu labiau pažinti save, ugdyti žmogiškumą ir vado savybes, tam gali pasitarnauti krikščioniškosios vertybės. Pamąstykime, kokios pasekmės gali būti, jei blogas žmogus savo rankose laikytų ginklą”.

Nepamiršti krikščioniškųjų vertybių ragino kariūnus ir jų į renginį pasveikinti atvykę aukšti pareigūnai. „Kariuomenę vienija ne tik bendros užduotys, bet ir bendra dvasia. Yra posakis, kad niekas taip nesirūpina taika, kaip kariškiai Taigi, kad suvoktume karo baisumus, reikia dvasingumo, supratimo, kas yra gyvenimas, tikėjimas ir meilė”, – sakė krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas. Kariuomenės vadas gen.mjr. Jonas Kronkaitis kariūnams linkėjo stiprinti vertybes, lydėsiančias juos visą karjerą, – ištikimybę, meilę, dorą, teisingumą.

Per tris dienas trukusią konferenciją kariūnams paskaitas skaitė pranešėjai iš įvairių šalių – JAV, Norvegijos, Didžiosios Britanijos. „Aš juos pažįstu seniai, tai savanoriai, atsargos karininkai, kurie buriasi į įvairias krikščioniškas organizacijas, norėdami pasidalyti patirtimi ir matydami, kad to reikia kariuomenei”, – sakė vyr. kapelionas.

Vienas pagrindinių konferencijos renginių – Biblijos skaitymai. Rengėjai stengėsi parinkti konkrečias temas, įprastas gyvenimo situacijas ir jas ragino nagrinėti, remiantis Dievo žodžiu. Kariūnams buvo skaitomos paskaitos, kaip suvokti ir tikėti Jėzų Kristų kaip asmeninį gelbėtoją, kaip savo draugus vesti Jėzaus link, kaip skaityti Bibliją ir pan. „Tikybos paskaitų buvo mokykloje, tuomet ir teko paskaityti Šventą raštą, o dabar to nedarau. Manau, šie Biblijos skaitymai bus naudingi ir įdomūs”, – įsitikinęs Artūras Gaikovas iš Lietuvos karo akademijos.

Kupini įvairių vilčių ir kiti konferencijos dalyviai…

Kariūnai buvo patenkinti

Trakų rajonas, Jėzuitų gimnazijos stovyklavietė. Pievelėje susispietęs įvairiatautis kariūnų būrys. Iš vakaro atvykę kariūnai jau spėjo susipažinti ir suprasti, kad įspūdžių tikrai nestigs. „Dievą tikiu, į bažnyčią – vaikštau, o čia bus labai įdomu pabendrauti su kariūnais iš kitų šalių. Pastebėjau, kad visi yra labai draugiški”, – pasakojo trečiakursis Lietuvos karo akademijos kariūnas Aivaras Pliatkus. Iš seminaro jis tikėjosi gauti ir praktinės naudos, kuri jam praverstų ateityje, dirbant su kariais. „Karininkas turi būti išprusęs ir žinoti, kaip elgtis, jei jo kariui reikės moralinės pagalbos, patarimo. Tiesa, tam daliniuose yra kapelionai, bet, manau, vadui tai irgi reikia žinoti”, – svarstė būsimasis karininkas.

Į konferenciją atvyko ir Latvijos, Čekijos, Danijos, Vokietijos, Norvegijos, Lenkijos ir kitų Europos šalių kadetai. Latvijos krašto apsaugos akademijos ketvirtakursės kariūnės tikino, kad savo praktikoje joms jau buvo prireikę sielovados žinių. „Teko atsidurti situacijoje, kai labai pamaldus karys atsisakė imti į rankas ginklą ir eiti į pratybas poligone. Tai buvo gana keblu, be tam tikrų šios srities žinių nebūčiau žinojusi, kaip su juo elgtis, o bet koks neteisingas žingsnis galėjo būti lemtingas”, – pasakojo kariūnė Natalija Matvejeva iš Latvijos. Pati mergina tapti karininke svajojusi nuo vidurinės mokyklos, mielai būtų atlikusi ir privalomąją karo tarnybą. Jos kurso draugė Aina Spalva visada žavėjosi disciplina, jai patinka dėvėti karišką uniformą, todėl, studijuodama karo mokslus, jaučiasi labai gerai, tačiau religija jai taip pat svarbi. „Pažįstu karių, kurie kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, ir tokių, kurie – ne, bet tai kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Aš esu tikinti, kai man būna sunku, nueinu į bažnyčią, tuomet palengvėja”, – aiškino būsimoji Latvijos karininkė.

Abi latves į Trakus rūpestingai atlydėjo jų akademijos kapelionas, vėliau grįžęs į Rygą. Lietuvos karo akademijos kariūnai taip pat tikino, kad jų kapelionas kpt. Vytautas Langas visada pasiryžęs pagelbėti. „Kartais daliniuose žmonės neišpasakoja vadams savo problemų, o su kapelionu lengviau bendrauti, nes žinai, kad jis niekam kitam nepapasakos, visada supras, neatstums, pabandys išspręsti tavo bėdas. Nors ir turi karinį laipsnį, su juo gali bendrauti laisvai, ne taip, kaip su kuopos vadu”, – įsitikino trečio kurso Lietuvos karo akademijos kariūnas A.Gaikovas.

Šis renginys – pirmoji kregždutė, Lietuvos kariuomenės ordinariatas žada, kad jų bus ir daugiau.

Ilona Skujaitė

 

LAISVALAIKIS

Vieniems nėra nieko geriau, kaip leisti laiką bare, boulingo klube, prie televizoriaus, kitiems – kybant po parašiuto kupolu, duodantis riedučiais, lenktyniaujant automobiliais… Ko jau ko, bet adrenalino pastariesiems netrūksta. Kodėl ir kaip jo žmonės ieško, pasakosime „Laisvalaikio” rubrikoje.

Gimę laipioti

Kablys į nugarą

Lipikų žargonu tai reiškia, kad žmogų apėmė laipiojimo aistra. Su tokiu „kabliu” Eugenija Saženytė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto laborantė, keliasi ir gulasi jau aštunti metai. Lietuvaitės ir lietuvaičiai ėmė laipioti sienomis, sužinoję, jog pasaulyje taip sportuoja daugelis homo sapiens. Galimas daiktas, laipiojimo sienomis mėgėjai išsikovos, kad ši sporto šaka būtų paskelbta olimpine. Tautiečiams, neatsispiriantiems laipiojimo pagundai, būtų, be abejo, smagu turėti ne tik sienas, bet ir tokių uolų, kokiomis džiaugiasi šveicarai ar čekai. Tačiau gamta mums jų pagailėjo. Eugenija ir jos bendraminčiai iš VGTU Turistų klubo, pasiilgę uolų, dumia į Čekiją ar dar toliau, o namie karstosi sienomis, lubomis ir medžiais.

Velykiniai kiaušiniai

Ne vištų sudėti, o mediniai. Juos perpjovus pusiau, išeina visai geri kybiai. Mediniai, pagaminti pačių lipikų, ir pirktiniai, pagaminti pramoniniu būdu, kybiai tvirtinami prie sienos, kuri, taip paruošta, jau tampa panaši į uolą. Jais „puošiamos” ir lubos. Lipikai, prisilaikydami kybių, juda įvairiomis kryptimis ir kampais. Didžiausi šio sporto entuziastai tokias sienas-uolas susirenčia net namuose. Eugenija taip pat bevelytų turėti nuosavą „uolą”. Gaila, kol kas nėra galimybių ją įsirengti.

Pamišėlių laivas?

Eugenija neabejoja, kad yra žmonių, kurie laiko ją pamišėle. Vis dėlto kur kas daugiau tokių, kurie žavisi ir stebisi, sužinoję apie jaunos moters pomėgį. Pati ji turi keletą paaiškinimų, kodėl laipioja. „Daug kam patinka sėdėti bare, bet man toks laiko leidimas atrodo tuščias. Kopdama į uolą, jaučiu didžiulį pasitenkinimą, nes kaskart įveikiu save, savo baimę, praplečiu savo galimybių ribas. Čia kur kas daugiau emocijų ir adrenalino”. Be to, Eugenija mano, kad laipiojimas padeda atsikratyti kompleksų. „Optimistas, kūrybingas, laisvas žmogus kur kas lengviau ir greičiau įveikia sieną ar uolą, negu pesimistiškai nusiteikęs, nepasitikintis savimi, užsisklendęs žmogus. Laipiojant smegenys palaipsniui „atsiriša”. Imi ir surandi tokį sprendimą, kaip įveikti vieną ar kitą atkarpą, kad net pats nustembi”, – sako lipikė.

Nakvynė hamake

Hamakai kabojo 10-15 m aukštyje, pririšti tarp dviejų eglių. Buvo gruodžio mėnuo, 20 laipsnių šalčio. Eugenija, Margarita ir Andrius praleido juose naktį. Ta mintis kilo, Internete atradus laipiotojų po medžius tinklalapį. Ten mūsiškiai ir perskaitė, kad japonai, kinai, olandai, amerikiečiai laisvalaikiu karstosi po medžius ir juose miega. Tiesa, nuotraukos tinklalapyje liudijo, jog taip būna vasarą. Nors Lietuvoje tuo metu poškėjo žiema, Eugenija su draugais nutarė išmėginti tokios nakvynės skonį. „Tai buvo puiki proga ir vėl save išbandyti. Kai žmogui šilta ir patogu, jis elgiasi vienaip, o šaltis ir nuovargis gali jį smarkiai pakeisti. Kalnuose labai svarbu žinoti, ko tikėtis iš savęs ir vieniems iš kitų, nes ten žygio sėkmė priklauso nuo komandos. Medžiai mums atstojo kalnus, ir tai buvo naudinga treniruotė”, – paaiškino Eugenija. Bijodama sušalti, ji apsikrovė nešuliais, kad net prajuokino draugus. Naktis, nepaisant itin žemos temperatūros ir siūbuojančios lovos, praėjo visai pakenčiamai, nors kojos vis dėlto sušalo.

Trys prisitraukimai

„Tiek gal ir įveikčiau. Kitos panelės nė trijų kartų neprisitraukia, o laipioja puikiaiŽ Žinoma, turiu galvoje vidutinio sudėtingumo maršrutus, o kas siekia aukštojo pilotažo, tas turi būti puikios fizinės formos”. Pasak Eugenijos, kol neišmoksti jausti savo kūno, išlaikyti lygsvaros ir neperpranti laipiojimo technikos, tol stipriausios kojos ir rankos nepadeda įveikti uolos ar sienos. Tačiau išmokęs pasijunti galįs remtis tik viena koja, prisilaikyti tik viena ranka, o kitoje, sakysime, turėti ledų. Tiesa, svoris ir ūgis taip pat svarbu. Sunkiasvoris labiau jaus žemės trauką, negu mažiau kilogramų turintis, aukštaūgiui teks dažniau nepatogiai raitytis, negu žemesniam lipikui. Tačiau kitą kartą, kai atstumai tarp kybių dideli, ilgos kojos labai praverčia. O batai, beje, turi spausti, kitaip – kojos slidinės.

Pirmoji siena

Dabar ją prisiminusi, Eugenija juokiasi, bet anuomet gerokai prisikankino, kol įveikė. Maždaug 10 m ilgio ir 2,5 m aukščio siena pasidavė gal tik dešimtą kartą. Eugenijos užduotis buvo pereiti ją horizontaliai nuo vieno galo iki kito. Per pirmąjį bandymą pradedančioji lipikė nudribo, įveikusi vos tris metrus. Bet nutarusi nepasiduoti, pratinosi po gabalėlį, kol galų gale išsilaikė ant sienos visą maršrutą. Džiaugsmas apėmė didžiulis! Ir pasididžiavimas savimi.

Iškalbingos nuotraukos

Nejaugi per visus tuos metus Eugenija nebuvo išsigandusi taip smarkiai, kad dingtų noras nuolat rizikuoti sveikata ir gyvybe? Lipikė sako girdėjusi, kad pagal statistiką laipiojimas – viena saugesnių ekstremalaus sporto rūšių. Tačiau prisipažįsta, jog teko savo kailiu patirti, ką reiškia posakis „širdis nukrito į kulnis”. Pernai Čekijoje kopiant į uolą, ranka netikėtai nuslydo nuo atramos, kai Eugenija perstatinėjo koją. Viskas baigėsi laimingai, nes virvės ją prilaikė ir neleido kristi daugiau kaip poros metrų, bet Eugenija neslepia, jog iš siaubo jai nudiegė net pirštų galiukus. Lipikai iš Čekijos parsivežė knygą, kur šalia nuotraukų, įamžinusių kalnų didybę ir grožį, daug dokumentinių kadrų, o juose – šiurpi mirtis. Toji knyga, anot Eugenijos, puikus įrodymas, kas atsitinka tiems, kurie pervertina savo jėgas arba prastai pasiruošia lipimui. „Jei maršrutas išnagrinėtas, įranga tvarkinga, o tu pats gerai žinai savo galimybes ir jų paisai, rizikos gerokai sumažėja. Merginos palyginti su vaikinais atsargesnės. Kai kurie vaikinai, regis, iš viso nežino, kas yra baimė”, – sako Eugenija.

O į klausimą, kiek dar ruošiasi laipioti, atsako: „Kol kojos neš”.

Goda Kondrotaitė

 

DIDŽIOJI ARMIJA ATAKUOJA!

Į prancūzmečio minėjimą Vilniuje suvažiavo keli šimtai karo istorijos klubų narių iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos ir Lietuvos. Visi jie žygiavo miesto gatvėmis, vilkėdami Napoleono laikų karines uniformas, apsiginklavę to meto ginklų kopijomis.

Napoleono svajonė

Vilnius, Neries krantinė ties Baltuoju tiltu. Prancūzų ir rusų kariuomenės baigia išsidėstyti. Kariuomenės vadai duoda paskutinius nurodymus, drąsina karius – tikėkime pergale. Pasigirsta prancūzų artilerijos pabūklo šūvis. Žvalgybon išjoja prancūzų raitieji jėgeriai. Iš šono juos atakuoja Leibgvardijos Gardino husarai ir kazokai, padedami rusų ulonų. Prancūzai meta į mūšį sunkiąją kavaleriją – kirasyrus. Po trumpos mūšio scenos kavalerijos daliniai pasitraukia ir persigrupuoja. Nublokšdami rusų jėgerius ir atakuodami artilerijos pozicijas, pajuda linijiniai prancūzų pėstininkų daliniai. Rusų pėstininkai kontratakuoja, prancūzai priversti trauktis. Priešininkų daliniai sparnuose manevruoja. Rusų kariuomenė atakuodama priartėja prie prancūzų pozicijų…

Prancūzų pėstininkai, remiami kavalerijos, kontratakuoja ir šįkart priverčia Rusijos pėstininkus trauktis. Prancūzija įveda gvardiją ir, remiama galingos artilerijos ugnies, atakuoja! Rusijos kariuomenė traukiasi iš savo pozicijų…

Šį teatralizuotą Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių mūšį pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus parengtą scenarijų stebėjo šimtai smalsuolių. „Iš tikrųjų tokio mūšio Vilniuje ar Vilniaus apylinkėse niekada nebuvo, – paaiškina muziejaus karo istorikas A.Pociūnas. – Istorikams žinomi tik imperatoriaus Napoleono planai netoli Vilniaus surengti lemiamas kautynes, turėjusias pakeisti Rusijos karinės operacijos baigtį. Ši scenarijaus dalis gali būti interpretuojama kaip Napoleono svajonės išsipildymas, ji skirta pramogai”.

O Napoleono kariuomenės įžygiavimas į Vilnių pro Aušros Vartus, miesto raktų perdavimas Rotušės aikštėje, burmistro Roemerio kalba, jaunavedžių – lietuvio ir lenkaitės – apdovanojimas sutuoktuvių proga, karinis paradas, – tai jau istoriškai pagrįsta šventės scenarijaus dalis.

Atidengtas paminklas

Birželio pradžioje paminėtas prancūzmetis – tai 1812 m. laikotarpis, trukęs nuo birželio pabaigos iki gruodžio pradžios, matęs ir Napoleono vadovaujamos Didžiosios Armijos šlovę, ir skausmą. Birželio pabaigoje Napoleono kariuomenė per Lietuvą veržėsi į Rusiją, gruodį – traukėsi, išsekinta ligų, šalčio ir bado.

2001 m. vasarą Vilniuje, Šiaurės miestelyje, vykdant statybos darbus, buvo aptikta Napoleono karių kapavietė. Istorikų vertinimu, ši masinė kapavietė yra unikali, viena didžiausių Europoje.

Anot A.Pociūno, iš istorinių dokumentų aiškėja, kad Vilniuje palaidoti 36 999 kariai, 3510 arklių, 76 jaučiai. Iš jų vien Šnipiškėse palaidota 7190 karių, 112 arklių. Šiaurės miestelyje rasta tik apie 3 tūkst. palaikų – ne tik prancūzų, bet ir belgų, olandų, vokiečių, šveicarų, portugalų, ispanų, italų, lenkų, kroatų ir lietuvių, tarnavusių Napoleono armijoje.

Birželio 1 d. kariai buvo perlaidoti Antakalnio kapinėse, – atidengtas ir pašventintas Napoleono armijos karių kapavietės paminklas. Jo statybą finansavo Prancūzijos vyriausybė, skyrusi 55 tūkst. eurų (192,5 tūkst. litų).

Uniformos atkuriamos iš detalių

„Napoleono armijos žygis per Lietuvą atnešė laisvės dvelksmą, išsilaisvinimo galimybę. Tai buvo šansas Lietuvai priartėti prie Europos”, – sakė krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius. Ir šiandien vilniečiai ją pasitiko su džiaugsmu.

Pasipuošę Prancūzijos ir Rusijos kariuomenių uniformomis, Vilniaus gatves užplūdo karo istorijos klubų nariai, atvykę iš Rygos, Varšuvos, Maskvos, Sankt Peterburo, Minsko, Kijevo ir kitur. Jiems teko svarbiausias vaidmuo visuose teatralizuotuose prancūzmečio renginiuose.

Kauno karo istorijos klubo įkūrėjęs A.Pociūnas sako, kad klubui įkurti pakanka ir kelių istorijos entuziastų – svarbu ne kiekybė, o kokybė. Pasaulyje veikia nemažai karo istorijos klubų, kurie vienija ... 2-3 narius. Kauno karo istorijos klubas šiandien subūrė 23 profesionalius istorikus ir mėgėjus. Entuziastai sakosi pradėję organizuoti Napoleono epochos renginius ir juose dalyvauti nuo 1992 m., jų tyrinėjimų objektas – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenė (1972-1974 m.). Karo istorijos klubų nariai patys suranda dominančio laikotarpio uniformų pavyzdžių arba jas atkuria iš daugybės smulkių detalių, atrastų archyvuose, – beje, jos neretai viena kitai prieštarauja, – daro uniformų brėžinius, už savo pinigus siūdinasi mundurus. Ir ne visada gali būti tikri, kad atrodo iš tiesų taip, kaip jų pirmtakai prieš keletą amžių – gerai, jei kur nors likę spalvotų piešinukų, o jeigu duomenų paprasčiausiai nėra? „Tai ir mokslinis, ir kūrybinis darbas, – pasakoja A.Pociūnas.– Istorikai daug laiko praleidžia archyvuose, neapsiribodami ta šalimi, kur gyvena, keičiasi žiniomis. Būna atvejų, kai net pagal tą patį brėžinį pasiūtos uniformos skiriasi. Daug priklauso nuo žmogaus, nuo to, kaip jis mato laikotarpį, kuriam atstovauja... Tai ne vien technikos dalykas”.

Kelionei suruošė žirgus

Žirgus – Pretoriją, Graikiją, Avestą, Gongą, Provansą, Loiką, Volfą, Prizrak ir kt. – kavaleristams perdavė Vilniaus policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės raitosios policijos kuopa.

Mūšio inscenizacijos metu Prancūzijos ir Rusijos kavalerijai atstovavo 16 raitelių, įžengiant į Vilnių matėme 10 Didžiosios Armijos kavaleristų. Visi jie – ir atstovavę Prancūzijai, ir Rusijai – buvo atvykę iš Maskvos ir Sankt Peterburgo.

Mūsų tautiečių, deja, sutikome tik vieną – Kauno karo istorijos klubo narį, Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono kpt. Aidą Žydelį. Jis sakosi dar vaikystėje norėjęs išmokti joti, mylėjęs žirgus. Į Karo istorijos klubą prieš trejus metus taip pat įstojęs su ta mintimi – kad bus kavaleristas. Treji metai jojimo treniruočių, anot jo, pakenčiamas kavaleristo stažas. Kapitonas dalyvavo, minint įvairius istorinius įvykius ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Šiemet numato vykti į Vokietiją – dalyvauti Tautų mūšio minėjime Leipcige.

Aidas pasakoja, jog valdyti žirgus „mūšio” metu nelengva, mat jie bijo šūvių. Ir Neries krantinėje per mūšio inscenizaciją nugriaudėjus patrankos salvei, vienas žirgas pasibaidė. Galėjome stebėti, kaip netikėtai nukrito raitelis. Ir tai, deja, ne vienintelis atvejis, minint prancūzmetį.

Nelengva išsilaikyti balne, kai žirgas dideliais šuoliais skrieja į ataką. Niekada negali būti tikras, kad jis nepasuks į šoną, nenumes raitelio. Jei žirgo nepažįsti, sunku nuspėti jo elgseną. „Daug priklauso nuo to, kaip žirgai mokyti, ar pripratę prie žmonių, – sako kpt. Aidas Žydelis. – Kiekvieną kartą gauni vis kitą žirgą, tad bendromis taisyklėmis negali pasikliauti. Kartą Baltarusijoje, pamenu, žirgų visai negalėjome suvaldyti. Mat jais buvo jodinėta tik atokiame kaime, jie nebuvo matę didelio žmonių sambūrio, nepažinojo aplinkos”.

Neretai raiteliai prieš šventę gauna jau paruoštą žirgą – tik sėsk į balną. Vilniuje, priešingai, ankstų rytą kavaleristai būriavosi prie Belmonto žirgyno. Per kelias valandas jie patys suruošė žirgus kelionei – šukavo, prausė, balnojo... Taip ir susipažino. Nors prie kai kurių aptvarų, šalia šėrimo normos, buvo kreida išryškintas įspėjimas „nešukuoti uodegos”, šio reikalavimo vyrai nepaisė, – tiesiog nesuprato lietuviškai. O žirgai už tai nepyko, nesispardė, atrodė stebėtinai ramūs, – kelionei po Vilniaus gatves ruošėsi nebe pirmą kartą. Kai kurie kavaleristai, atsivežę autentiškus balnus, išpuošė žirgus to meto atributika.

Išjodinėję žirgus, Arsenalo, Žygimantų, Goštauto gatvėmis kavaleristai per Baltąjį tiltą pajudėjo iki „mūšio” vietos. Čia vyko repeticija, susilaukusi ne mažiau žiūrovų negu pats mūšis.

Kavaleristai mini ne vieną atvejį, kai nukritę raiteliai daugiau nebesėda į balną, bet tai veikiau išimtis, o ne kasdienybė, – karo istorijos klubų dalyviai susitinka ne taip dažnai, todėl kiekviena išvyka jiems – šventė. Toks „istorinis” jodinėjimas – ne ekstremalus sportas, ne varžybos, taigi kavaleristai nesirungia, kuris pirmas nukaus priešininką ar ilgiau išsilaikys balne. Bet patirtimi pasidalija.

Napoleono kavalerijos husarė

Teatralizuoto Napoleono Didžiosios Armijos įžengimo į Vilnių metu ant žirgo galėjome pamatyti ir vieną moterį, husarę. Paklausta, ar Didžiosios Armijos kavalerijoje galėjo būti moteris, Natalija Gorbunova iš Sankt Peterburgo atsako, kad išimčių būna visur ir visada. Net Napoleono armijoje.

24-erių metų mergina dirba siuvėja viename didžiausių Sankt Peterburgo teatrų. „Esu labai ramus, taikus žmogus, kariniai dalykai manęs niekada nežavėjo, o istorija susidomėjau tik prieš metus”.

Tik tada, sakė mergina, pirmą kartą sėdusi ant žirgo. „Iš pradžių nesisekė – daug kartų kritau”.

Profesiniai įgūdžiai pravertė siuvant uniformą. Ją Natalija pasisiuvo tiesiogine šio žodžio prasme – ir už savo pinigus, ir savo rankomis.

Viešnia džiaugėsi per metus su šia uniforma išvažinėjusi Rusiją, dalyvavusi daugiau kaip dešimtyje istorinių minėjimų, bet į užsienį vykusi pirmą kartą. Kadangi tuo pat metu Sankt Peterburgas šventė 300 metų jubiliejų ir miestą užplūdo daug svečių, mergina gavo penkias laisvas dienas, jas ir paaukojo kelionei į Lietuvą. Natalija prisipažino šiek tiek bijojusi, nes girdėjusi, jog rusai esą sutinkami nepalankiai. „Bet priėmė mus nepaprastai gerai. Man patiko Vilnius – juk stovykla buvo įsikūrusi pačiame centre, Kalnų parke, ant Stalo kalno”.

Natalija prisipažįsta jojimo įgūdžių turinti dar mažai, – kiekvieną kartą treniruojasi vis su kitu žirgu, kaip su jais elgtis, dar iki galo neperpratusi. Todėl ji ir pasirinko lengvesnį jodinėjimą – Napoleono armijos įžengimą į Vilnių. „Mūšio metu tikrai nebūčiau suvaldžiusi žirgo”, – sako jaunoji kavaleristė.

Alina Meilūnaitė

Karo istorijos klubai – Vilniaus gatvėse

Prancūzijos Didžiajai Armijai Vilniaus gatvėse atstovavo legionas „Vysla” (karo istorijos klubas iš Kijevo),. „Vyslos” legiono 1-o pėstininkų pulko 2-as batalionas (Ostrolenka), „Vyslos” legiono 1-as pėstininkų pulkas (Varšuva), Paryžiaus volontierių 2-as batalionas (Maskva), Imperatoriaus gvardijos fuzilierių–grenadierių 7-as divizionas (Ryga), Varšuvos kunigaikštystės 1-as lenkų pėstininkų pulkas (Ryga), Didžiosios Armijos 46-as linijinis pulkas (Sankt-Peterburgas), Didžiosios Armijos 33-ias linijinis pulkas (Maskva), Imperatoriškoji Didžiosios Armijos raitosios artilerijos baterija (Maskva), Grafo Rudolfo Tyzenhauzo raitosios artilerijos baterija ( Kaunas).

Imperatoriaus kavalerijai atstovavo „Vyslos” legiono ulonų eskadronas (Varšuva), Grafo Mykolo Tiškevičiaus 17-as lietuviškųjų ulonų pulkas (Kaunas), . 5-as prancūzų kirasyrų pulkas.

Rusijos armijai, vadovaujamai imperatoriaus Aleksandro I, atstovavo Minsko pėstininkų pulkas (Minskas, Borisovas), Bresto pėstininkų pulkas (Minskas), . Polocko pėstininkų pulkas (Minskas), Leibgvardijos lietuviškasis pėstininkų pulkas (Maskva), Imperatoriaus gvardijos jūrų pėstininkų ekipažas (Sankt-Peterburgas), Maskvos grenadierių pulkas (Maskva), Imperatoriškasis orkestras „Lyra” (Slonimas).

Rusijos armijos kavaleriją sudarė 5-as lietuviškųjų ulonų pulkas, Baltarusijos husarų pulkas (Minskas), Būgo kazokų pulkas (Minskas), Gardino husarų pulkas (Minskas).

 

 

TAIKOS PARTNERIAI

Mūsų ryšininkus išgirdo Afrika

Tarptautinės pratybos „Combined Endeavor 2003”

Į karinėje bazėje prie Baumholderio miesto (Vokietijoje) vykusias tarptautines pratybas „Combined Endeavor 2003” susirinko daugiau kaip tūkstantis ryšių ir informacinių sistemų specialistų iš 38 šalių. Pratybų metu, siųsdami įvairius kompiuterinius, radijo ir telefono pranešimus į atokias pasaulio vietoves, jie tikrino, kaip „susikalba” skirtingų šalių karių kompiuteriai, programinė įranga, telefonai, radijo stotys, kita ryšių ir informacinė technika. Šiose pratybose sėkmingai dalyvavo ir 27 Lietuvos kariuomenės atstovai.

„Combined Endeavor” – tai tarptautinės ryšių ir informacinių sistemų pratybos, kurias nuo 1995 m. rengia JAV kariuomenės Europoje štabas. Tai didžiausi ir garbingiausi ryšininkų mokymai pasaulyje, vienijantys NATO ir „Partnerystės taikos labui” programoje dalyvaujančias šalis, ir unikali galimybė ryšininkams susipažinti, patobulinti profesinius įgūdžius, patikrinti ir suderinti ryšių sistemų veiklą.

Kasmet daugiau kaip dviem savaitėms Lager Aulenbach karinė bazė prie Baumholderio virsta didele laboratorija. Ten susirinkę žmonės siunčia kompiuterinius, radijo, telefono pranešimus ne vien į tą šalį, iš kurios atvyko. Čia tikrinama, kaip veikia, dera ir „supranta” viena kitą įvairių šalių ryšio priemonės bei informacinės technologijos.

Šalių „susikalbėjimas” – būtina sąlyga plėtoti tarptautinį karinį bendradarbiavimą, o pratybose nustatytas sąveikumo lygis itin svarbus planuojantiems tarptautines operacijas.

Lietuvos kariai, ryšių ir informacinių sistemų specialistai pratybose dalyvauja nuo 1996 m. Pasak Gynybos štabo Ryšių sistemų organizavimo skyriaus viršininko mjr. Raimondo Sturono, dalyvavusio „Combined Endeavor” mokymuose dar pirmaisiais metais, per palyginti trumpą laiką pratybose atliekami testai labai patobulėjo, kasmet pratybos pritraukia vis daugiau šalių.

Lietuvos delegacijos vadovas prisimena, kad 1996 m. pratybose dalyvavo dvylikos šalių atstovai, o mūsų kariai, atsivežę nuo sovietmečio likusį komutatorių, testavo paprasčiausią telefoninį ryšį. „Netrukus nuo telefono linijų pereita prie sistemų testavimo, – sako mjr. Raimondas Sturonas. – Dabar pratybose tikrinama, kaip veikia informacinės sistemos, kompiuteriniai tinklai, programinė įranga, aukšto dažnio radijo stotys... Stebima, kaip informacinės sistemos keičiasi duomenimis”.

Testavo naujausią techniką

Kiekviena šalis pati pasirenka techniką, kurią testuos pratybose, pati planuoja, su kokiomis šalimis keisis pranešimais, – prieš šių metų pratybas surengtos net keturios planavimo konferencijos. Taigi ryšininkai pratybose išbando ir derina tik naujausią turimą techniką, įvertina dar neįdiegtas informacines technologijas, planuojamas įsigyti ryšio priemones ar programas, galiausiai – keičiasi patirtimi, susipažįsta su kitų šalių galimybėmis, technikos trūkumais ir privalumais.

Lietuvos kariai ir specialistai pratybose testavo aukšto dažnio radijo stotis, radiorelinio ryšio stotis, skaitmenines automatines telefonines stotis, programinę įrangą, taikomą informacijai apsaugoti.

Paklausti, ar užsienio kolegų akivaizdoje nejautė komplekso dėl ryšio priemonių kokybės, ryšininkai teigė į pratybas vežęsi tai, ką turi geriausia. Senos ryšio priemonės – jau praeitis. Lietuvos kariuomenė aprūpinama moderniomis ryšio priemonėmis, diegiamos pažangiausios informacinės sistemos. Moderniausiomis ryšio stotimis HARRIS, nors kol kas ir nepakankamu kiekiu, aprūpintos visos Lietuvos kariuomenės pajėgos. Per pratybas savo ryšio priemonių mūsų kariai prisimena skolinę net vokiečiams.

„Pratybose derinama ne tik programinė įranga ir ryšio technika, bet ir žmonių darbas, – sako mjr. Raimondas Sturonas. – Svarbu ir tiksliai atlikti procedūras, ir prisitaikyti prie kitų ryšininkų. Darbo sėkmę lemia ne vien „geležies” techninės charakteristikos, bet ir operatorių kvalifikacija, sugebėjimas dirbti. Technika bet kada gali sugesti, programa „užlūžti”, – taigi daug priklauso nuo žmogaus, mokančio techniką valdyti”.

Užmezgė ryšį su Pretorija

Šiemet pratybose pirmą kartą dalyvavo Pietų Afrikos Respublikos ryšininkai. „Combined Endeavor 2003” dalyviai gavo bene įdomiausią užduotį – užmegzti ryšį su šios šalies kariniu daliniu, – ne tik pasikalbėti, bet ir perduoti kompiuterinius pranešimus, duomenis. Taip galėjai pajusti tikrą konkurenciją – kiekviena šalis norėjo būti pirmoji.

Deja, su atokia valstybe pavyko susisiekti tik dviejų komandų – JAV ir Lietuvos atstovams. „Amerikiečiai išskleidė didelį galingų antenų lauką, – pasakoja mjr.R.Sturonas. – Mes, neturėdami lėšų tokioms antenoms, pasikliovėme operatorių kvalifikacija”. Mūsų ryšininkams pavyko užmegzti ryšį su Pretorijoje įsikūrusia Pietų Afrikos Respublikos ginkluotųjų pajėgų radijo stotimi.

Ši sėkmė lietuviams neatsitiktinė, – jie pelnė pripažinimą dar tada, kai 2000 m. pirmieji perdavė duomenis į Kanadą. Kitos šalys, net ir turėjusios geresnės technikos, to nesugebėjo. Nuo 1999 m. Lietuvos komandos aukšto dažnio radijo stotis kasmet išrenkama valdyti pratybų ryšio tinklą. Tai didelis mūsų specialistų ir turimos įrangos įvertinimas, turint galvoje, kad pratybų tinklą valdančių stočių šiemet buvo septynios.

Pratybose dalyvavo ir visų šalių dalyvių „namų” stotys. Ryšį su Vokietijoje dirbančiais tėvynainiais ir kitų šalių atstovais palaikė karinių jūrų pajėgų radijo stotis.

Beje, pratybų elektros energijos poreikis – 2 megavatai. Tai naujausias mokymų rekordas, – pratybų poreikiai prilygsta mažos elektrinės galiai.

Anot reglamento, kiekviena šalis į pratybas siunčia ne daugiau kaip po 15 žmonių. Tačiau pratybose Lietuvai atstovavo 27 specialistai. 12 mūsų karių dirbo jungtinėje tikrinimo komandoje, – juk pratybose reikėjo ne tik testuoti techniką, bet ir dokumentuoti visų testų rezultatus. Tokiems tikrintojams keliami aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai, negu patiems pratybų dalyviams. „Buvo naudos ir duomenų surinkėjams, ir jų vyresniesiems, nes šie testai – puiki proga susipažinti su kitose šalyse naudojama ryšių technika”, – sako ryšininkai.

Lietuvai atstovavo jungtinė komanda

Šie mokymai – dar ir unikali proga susipažinti su geriausiais įvairių šalių specialistais, – todėl ir vykti į juos atrenkami geriausi iš geriausių. Lietuvos kariuomenės ryšininkų vadovai, paklausti, kokiais kriterijais remiantis atrenka srities žinovus, teigė keliantys tris reikalavimus – aukšta profesinė kvalifikacija, nepriekaištinga tarnyba ir gera anglų kalba.

„Mūsų kariuomenėje daug gerų ryšių specialistų, – sakė mjr. R.Sturonas. – Deja, jie silpnai kalba angliškai. Lietuvos delegacija, kitaip negu, pavyzdžiui, NVS šalys, į pratybas niekada nesivežė vertėjo. Plėtojant tarptautinį bendradarbiavimą, būtina susikalbėti viena kalba, net jei rankose – skirtingos ryšio priemonės”.

Mūsų šaliai atstovavo jungtinė kariuomenės komanda – savanoriai, civiliai, kariai, vilkintys ir oro pajėgų, ir jūrų pajėgų uniformas...

Profesinėmis žiniomis ir greita orientacija išsiskyrė vrš. Kastytis Viskačka, KASPŽŽemaičių apygardos 10-osios rinktinės ryšių skyriaus viršininkas, vrš. Vitalijus Gubinas, Vakarų karinės apygardos Ryšių kuopos laidinio ryšio būrio Laidinio ryšio skyriaus vadas. Kpt. Albinas Štaraitis, GŠ Ryšių sistemų organizavimo skyriaus vyr.specialistas, pratybose vadovavo aukšto dažnio radijo stočių tinklą valdančios stoties darbui. Kpt. ltn. Viktoras Kucenko, GŠ Informacinių sistemų skyriaus vyr. specialistas, išrinktas vadovauti kitų metų pratybų informacijos apsaugos grupei. Komutatorių testavimo grupei vadovavo vyr.ltn. Edvardas Iškauskas, GŠ Ryšių sistemų organizavimo skyriaus vyr. specialistas. Aukšto dažnio radijo stočių testavimo grupėje puikiai dirbo srž. Andrejus Alimovas, Kariuomenės ryšių centro Stacionariojo ryšių mazgo Ryšio paramos grupės dažnių valdymo specialistas, duomenų surinkėjai – Jolanta Brazionienė, Puskarininkių mokyklos S4 skyriaus kompiuterinio aprūpinimo poskyrio maketuoja (beje, ji viena pirmųjų Lietuvos kariuomenėje įgijo tinklų administratorės teises) ir j.srž. Dainius Pošiūnas, Karaliaus Mindaugo MPB Štabo ir aprūpinimo kuopos Ryšių būrio Radijo ryšio skyriaus vadas. Jis į pratybas atvyko tiesiai po anglų kalbos kursų. Aplankęs visų šalių ryšininkų palapines, Dainius sakė per tris savaites ne tik pripratęs prie „gyvos” kalbos, bet ir išmokęs pajuokauti.

Parengs sąveikumo žinyną

Testų rezultatai buvo vertinami spalvomis: „žalia” – viskas veikia, „geltona” – kai kas neveikia, „raudona” – neveikia. Testus įvertindavo ir rezultatus žymėdavo testavimo grupių vyresnieji. Itin reikliai testus žymėdavo komutatorių testavimo grupės vyresnysis kmdr.ltn. Oleg Popovič, KJP Valdymo centro viršininkas, informacinių sistemų grupės vyresnysis kpt. Kazys Sabaliauskas, Lauko pajėgų Vakarų karinės apygardos viršininko pavaduotojas kompiuterinėms sistemoms, j.psk. Saulius Preidžius, MPB „Geležinis Vilkas” RIS specialistas.

„Kai kurie delegacijų vadovai skundėsi, kad mūsų specialistai testus vertina pernelyg griežtai. Kartais tarp Uzbekistano, Kirgizijos, Kazachstano ryšininkų galėjai stebėti net „socialistines lenktynes”, – šalys rungėsi, kuri pririnks daugiau „žalių” testų. Ir apsimesdavo, kad užmezgė ryšį net tada, kai to nesugebėdavo atlikti... Tačiau mūsų specialistus apgauti sunku”, – reziumavo GŠ Ryšių sistemų organizavimo skyriaus viršininkas.

O ką daryti, jeigu testas „raudonas” ir technika neveikia? Anot pratybų dalyvių, smulkios suderinamumo problemos sprendžiamos bematant. Gal padaryta kokia apmaudi klaida ir, pavyzdžiui, neteisingai prijungtas kabelis, gal nepritaikyta programinė įranga, gal pasitaikė gamybos trūkumų, gal netiksliai dirba operatorius...Tai tik keli klausimai, kuriuos patys sau kelia ryšių sistemų žinovai. Paprastai per keletą dienų klaidos nustatomos ir – technika ima veikti. Jei ne – parvažiavus namo, atliekama detalesnė analizė.

„Beveik visi testai, kuriuos planavo mūsų specialistai, pavyko”, – sako Lietuvos ryšininkai. Dėl radiorelinio ryšio stočių tobulinimo jie ketina tartis su gamintojais.

Pratybų direktorius plk.ltn. James Hogle (JAV), apsilankęs Lietuvos kariuomenės atstovų bazėje, puikiai įvertino Lietuvos karių darbą ir profesinį pasirengimą bei penkiems kariams įteikė atminimo ženklus. Už gerą darbą šio įvertinimo susilaukė kmdr.ltn. Oleg Popovič, kpt. Stanislovas Gasiulis, ltn. Vidmantas Lunys, psk. Michailas Karpuzovas, j.srž. Dainius Pošiunas.

Pirmieji pratybų „Combined Endeavor 2003” rezultatai bus paskelbti rugsėjo mėnesį Berlyne, per finalinę pratybų konferenciją. Iki rudens bus parengtas ir išleistas kompaktinis diskas bei sąveikumo žinynas – pagrindinis tarptautinių operacijų ryšių planavimo „įrankis”. Sąveikumo žinyne bus nurodyta, kokios šalys dalyvavo pratybose, kokios technikos vežėsi ir kaip, kokiais režimais, technika dirbo.

Alina Meilūnaitė

 

 

KAIP KARE

Kad kulka nekliudytų savų

Centriniame poligone birželio 6 d. vyko parodomosios šaudymo pratybos, kurias vedė tarptautinius šaudymo vadovų kursus bebaigiantys kariai iš Latvijos ir Lietuvos. Numatyta, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienas būrys turėtų po kvalifikuotą šaudymo vadovą. Juos rengti padeda Didžiosios Britanijos karinių patarėjų ir instruktorių grupė Centrinei ir Rytų Europai (British Military and Training Team for Central and Eastern Europe), įsikūrusi Vyškove (Čekijoje). Šaudymo vadovo specializacija mūsų kariuomenėje palyginti nauja. Jis privalo rūpintis, kad per taktines kovinio šaudymo pratybas ir šaudyklose nenukentėtų kariai, skaičiuoja ir numato, kur išdėstyti taikinius, kaip turi judėti ir kokia kryptimi gali šaudyti kariai, kad atakuodami nepatektų į pavojaus zoną.

Ugdomas pasitikėjimas

Apie šaudymo vadovų kursus per parodomąsias pratybas Pabradėje kalbėjo ir pratybų eigą komentavo britų patarėjų ir instruktorių grupės karininkas mjr. Tonis Beksonas (Tony Bexon):

– Šaudymo vadovo kursą sudaro dvi dalys. Per pirmas dešimt dienų kariai išmokomi tarpusavyje derinti šaudymo intensyvumą. Nėra gerai, jei kariai atakuodami šaudo skubotai arba delsia. Antrasis mokymo etapas skirtas taktinėms kovinio šaudymo pratyboms. Kariai mokomi judėti kovinių veiksmų zonoje. Mūsų užduotis – išmokyti kursų dalyvius planuoti šaudymo mokymus ir jiems vadovauti, kad mūšio lauke kariai nepatektų į savųjų apšaudomą plotą. Kodėl mes rengiame šiuos mokymus? Britų kariuomenėje sakoma, kad karys pirmiausia turi pasitikėti savo ginklais ir žinoti, kaip jie veikia. Tuomet jis gali pasikliauti savo sugebėjimais. Naudodami tam tikras ginklų sistemas kariai susipažįsta su šaudmenų savybėmis. Pasitikėdami draugais ir vadu, kariai turi žinoti, kaip judėti, kai priešai netoliese, ir gerai išmanyti šaudmenų poveikio ribas. Tiesiog išsiugdyti jų praktinio naudojimo įgūdžius. Ir tai – viena iš mūsų kurso užduočių. Kaip to pasiekti? Britanijoje nuolat rengiame saugaus šaudymo treniruotes, matyt, panašiai šaudymo vadovai dabar rengiami ir Baltijos šalyse. Mes, kovinių vienetų vadai, turime parengti savo pavaldinius, kad jie žinotų, kaip elgtis pavojingose situacijose ir išmoktų nugalėti pavojų. Ne tik rengiamės kovinėms operacijoms ir supažindiname karius, kaip naudoti ginklus ir atakuoti priešą. Mes pratiname juos prie saugios rizikos. Tai – kitas, idealusis, šių mokymų lygmuo. Norint vadovauti kovinio šaudymo pratyboms, reikia išmokti parengti saugaus judėjimo schemą ir taikyti ją realiose pratybose. Saugumą šaudymo pratybose lemia trys faktoriai. Pirmas – šaudymo nuotolio planavimas ir kontrolė. Tam būtina išmanyti naudojamus šaudmenis, žinoti, kokiu atstumu skrieja kulkos ir sviediniai, atsižvelgti į galimą jų rikošetą ir numatyti sprogimų amplitudę. Kitas faktorius – pratybų vadovo, kuris planuoja, rengia ir prižiūri karių veiksmus, kvalifikacija bei patirtis. Ir itin svarbus trečias faktorius – kad karys iš anksto žinotų, ką turi daryti ir kuria kryptimi judėti. Tai – pažangaus mokymo pagrindas.

Tiksli veiksmų sistema

Tuo metu pratybų dalyviai pagal iš anksto parengtą planą pradėjo šaudymus. Būriai iš užimtų pozicijų pajudėjo į priekį ne viena kryptimi ir ne priešpriešiais, o kryžmai, numatytais intervalais šaudydami į skirtinguose lauko kraštuose pasirodančius taikinius.

– Kare, deja, sunku išvengti beprasmių aukų, – sakė šaudymo vadovų kurso viršininkas Generolo A.Ramanausko karių profesinio tobulinimosi centro taktikos mokymo skyriaus vyresnysis instruktorius vyr. ltn. Nerijus Šivickas, – kai žūvama ne nuo svetimų, o nuo saviškių kulkos. Ne kartą kariniuose konfliktuose nukentėję nuo partnerių, britai atsakingai vertina šaudymo pratybas ir nuosekliai joms rengiasi – skaičiuoja atakos kryptis ir šaudymo kampus. Atlikta daugybė bandymų, kol prieita iki apibendrintos šaudymo vadovų rengimo sistemos. Šaudymo vadovas, jei kalbėtume sporto terminais, nėra „žaidžiantis treneris” ar kovinėje operacijoje dalyvaujančių būrių koordinatorius. Jis reikalingas tik taikos metu kaip pratybų planuotojas ir vadovas. Jo užduotis – parengti karius taip, kad jie ir pratybose, ir kovinėse operacijose judėtų ir šaudytų laikydamiesi saugaus atstumo vieni nuo kitų. Pavyzdžiui, kaip dabar matote: vieni traukiasi, o tuo pat metu kiti iš galulaukės šaudo. „Saugus kampas” šiuo atveju – nekliudyti kraštutinio besitraukiančio kario. Išmokti preciziškai saugiai dengti besitraukiančius – viena konkretesnių šio kurso užduočių. Kad kariai ne tik žinotų teorinius reikalavimus, bet ir įgustų juos taikyti mūšio lauke. Dabar matote: kursuose studijuojantys būrių vadai eina šaudymo vadovų pareigas. Netoliese bokštelyje matote pagrindinį šaudymo vadovą, o aniedu su morkinėmis liemenėmis atitraukia patrulį. Ir „priešo” artilerija iškart pradeda „mūsų” pozicijų apšaudymą.

Prie pat tankus imituojančių taikinių drioksteli keli didesni sprogimai. „Priešas” atakuoja pozicijas 120 mm minosvaidžių ugnimi.

– Jei naudojami sunkieji kulkosvaidžiai, – aiškina šaudymo kurso vadovas, – pavojaus zona didesnė nei paprasto šautuvo. Ir šioms pratyboms skaičiuotos kiekvieno ginklo pavojaus ribos – ir automatų AK-4, ir sunkiųjų kulkosvaidžių „Browning”, ir granatsvaidžių RPG-7, ir minosvaidžių. Sunku numatyti priešo judėjimo trajektoriją, juoba – ugnies parametrus, bet praktinė šių mokymų nauda ta, kad kariai išmoktų nenušauti kovos draugų. Kitas, kasdieniškesnis uždavinys – išmokyti vadus rengti saugius šaudymus, net jeigu mokymų taktinis sprendimas labai sudėtingas. Juk į kursus atvyksta žmonės iš visos kariuomenės. Grįžę į batalionus, jie galės rengti panašius mokymus kuopose, būriuose ir skyriuose. Juk šiuose kursuose jie įveikia visus penkis mokymų etapus.

Šaudymo vadovai

Poligone pasigirsta granatsvaidžių šūviai, netyla automatų serijos.

– Šiuo metu kovoja du skyriai, – tęsia komentarą vyr. ltn. N.Šivickas. – Su jais šaudymo vadovai palaiko radijo ryšį. Pagrindinis vadovas koordinuoja taikinių pakėlimą. Tuo pačiu jis valdo šaudymą. Kai pakeliamas taikinys, ugnis nukreipiama į jį. Paskui taikinys nuleidžiamas ir pakeliamas kitas, sakysime, dešiniajame lauko krašte. Tuomet dešiniau pozicijas uimantys žkariai šaudo į jį, o kitas skyrius gali judėti į priekį. Ne visi būrių vadai ar šiaip karininkai yra baigę kvalifikacinį kursą, todėl negali vadovauti šaudymams. Tokie kursai Europoje, kiek žinau, kol kas rengiami tik Anglijoje, Vyškove (Čekijoje) ir Lietuvoje. Amerikiečiai jo neturi, todėl, sakysime, per karą Irake žūdavo ne tik Huseino šalininkai, bet ir koalicijos partneriai. Dabar girdite – šaudo sunkusis kulkosvaidis. Jo pavojaus zona nuo ginklo – 6 km. Taigi pratybų žemėlapyje pažymėtas tam tikras šablonas ir nustatyta atitinkama saugumo zonos riba. Be to, jeigu šaudymo zonoje egzistuoja kliūtys, galimas kulkų rikošetas beveik 90 laipsnių kampu. Kai šaudoma trasuojančiomis kulkomis, net ir plika akimi matyti, kaip į kliūtį atsimušusi kulką atšoka stačiai aukštyn arba į šoną. Į tai vėlgi būtina atsižvelgti nustatant saugumo zoną.

– Anaiptol ne visi jaunuoliai, atėję tarnauti, yra kada nors buvę šaudykloje. – sako pirmasis Lietuvos kariuomenės šaudymo vadovų rengimo instruktorius kpt. A. Nakutis. – Kai kurie nė šautuvo rankose nėra turėję. Ši mokymo programa ir skirta tam, kad jie per metus įgytų šaudymo patirties – nuo elementarių dalykų iki skyriaus, būrio ar net kuopos atakos. Net galimybė užtaisyti šautuvus koviniais šoviniais ir išeiti į lauką verčia susikaupti tuos, kurie iki tol buvo įpratę šaudyti pagal komandas „Gulk!”, „Stok!” ir kt. Galėdami laisvai judėti, kareiviai mokosi realiai naudoti ginklą ir atsakyti už draugą. Iš esmės tam ir skirtas visas mokymo kursas. Nesunku vadams priminti, kaip, kur ir kada galima šaudyti. Svarbu, kad jie žinotų, kaip to išmokyti karius. Kad parengtų juos psichologiškai. Norėdami užgrūdinti karius, turime „įvesti į strioką”, kad jie įveiktų baimę.

Šaudyta koviniais šoviniais

Poligone surengėme lauko pratybas, o šiaip britų instruktoriai gyveno ir kursą vedė Generolo A.Ramanausko karių profesinio tobulinimosi centre (KPTC) Nemenčinėje. Jie atvyko prieš savaitę iki kursų pradžios, pasiruošė ir penkias savaites rengė mūsų šaudymo vadovus. Buvo sudaryti du „britų” skyriai (tarp jų buvo ir latvių) ir vienas – lietuvių (kam prasčiau sekasi kalbėti angliškai). Nors visas kursas ir vieniems, ir kitiems dėstytas anglų kalba, lietuviams, jeigu jie ko nors nesuprasdavo, būdavo paaiškinama lietuviškai. Taigi be kitų privalumų kursai buvo naudingi ir norintiems geriau išmokti anglų kalbos. Rengdamiesi štai tokioms pratyboms, šaudymo vadovai turi pradėti jas planuoti bent prieš dvi savaites. Prieš planuojant, išžvalgomas laukas ir numatomi bendri veiksmai. Rizikinga, jei pratybos rengiamos be deramo pasirengimo.

Amunicija priklauso nuo mokymų lygio. Pirmo, antro ir trečio lygio mokymai paprastai rengiami daliniui priskirtame lauke. Šaudoma į taikinius, mokomasi valdyti, aptarnauti ir valyti ginklą. Baigęs trečią lygį, kareivis dalyvauja ketvirto lygio pratybose, kur naudojami tik imitaciniai šaudmenys. Paprastai jos rengiamos „svetimoje” teritorijoje ir veiksmai panašūs į šias pratybas, tik rizika minimali. O penkto lygio pratybas jūs šiandien matote, – nėra jokios imitacijos, naudojamos vien kovinės priemonės. Jei kas nors suklystų, – galima ir nelaimė.

Šaudymo vadovo kursas – nėra tipiška akademinė disciplina. Jis turi būti intensyvus ir glaustas, kad suprastum, kaip elgtis realiame mūšio lauke. Rezultatą maždaug 80 proc. lemia praktiniai mokymai. Šiandien pratybose dalyvauja tik teorinį kursą Nemenčinėje dabar baigę „studentai”, – Latvijoje ir Lietuvoje veikiančių batalionų puskarininkiai ir karininkai. Baigęs teorinį kursą, kiekvienas vedė atestacines pratybas skyriaus sudėtyje. Turėjome tris laukus ir kiekvienam kursų dalyviui buvo paskirta konkreti taktinė užduotis, kurią jis turėjo per pratybas įvykdyti. Prieš tai privalėjo parengti planą, kuris taip pat atestuojamas ir tvirtinamas.

Ugnis!

Tarptautiniuose šaudymų vadovų kursuose lietuviai dalyvauja nuo 1999 metų. Pirmieji surengti Latvijoje, Adažių poligone. Ten pat kursai vyko ir kitais metais, o užpernai persikėlė į Pabradę. Dabar kasmet rengiami Lietuvoje. Šiemet kursuose dalyvavo šeši latviai. Planuota, kad bus sudaryti trys skyriai – po vieną iš visų Baltijos valstybių, bet estai, nors tokių kursų patys nerengia, kažkodėl išvis neatvyko, o latvių taip pat buvo mažiau nei planuota. Todėl kursai papildyti lietuvių kariais. Nekvalifikuoti, kursų nebaigę žmonės, pagal mūsų kariuomenės nuostatas, vadovauti šaudymo pratyboms negali, todėl stengiamasi į kursus pakviesti bent po vieną žmogų iš skirtingų dalinių, kad į batalionuose rengiamus šaudymus nereikėtų nuolat kviesti vadovų iš kitur.

Britų patarėjų ir instruktorių grupės karininkas Tonis Beksonas, paklausus, kodėl jie suinteresuoti būtent šaudymo vadovų kursų rengimu, atsakė:

– Mes plėtojame šiuos mokymus norėdami išsaugoti karius ir parengti juos kovai. Nors tai nėra lengva, žaidimai, palyginti su karu, vis dėto yra saugūs. Panašius kursus rengiame įvairiose šalyse – Australijoje, Botsvanoje, Egipte, Kanadoje, Kenijoje, Lenkijoje, Naujojoje Zelandijoje, Sudane, Ukrainoje ir kitur. Nors su Rusija keičiamės stebėtojais, vis dėlto mūsų kovinio rengimo sistemos labai skirtingos, todėl apie bendrus kursus su jais iki šiol nebuvo kalbos.

Nemenčinėje ir Centriniame poligone mjr. T. Beksonas jau ne pirmą kartą. Čia kurį laiką dirbo ir pernai.

– Jūsų sausumos pajėgų karių rengimo sistema iš tiesų yra labai gera, – teigia britų karininkas. – Aš jau septintą kartą Lietuvoje ir šioje srityje pastebiu didelę pažangą

Tuo metu pratybos nelauktai baigiasi, nes po minosvaidžių atakos poligone užsidegė išsausėję viržynai. Ugnies iš tolėliau nesimatė, bet aukštyn kilo dūmų kamuoliai, nežinantiems primenantys paprastą dūmų uždangą. Veikiai gesinti ugnies išskubėjo netoliese budėjęs poligono šarvuotis M-113, aprūpintas ugniagesių įranga. Nekilo jokios sumaišties, „gaisras” buvo užgesintas per keletą minučių.

Parodomąsias pratybas stebėjo Lietuvos kariuomenės vadas gen. mjr. Jonas A. Kronkaitis ir Jungtinės Karalystės gynybos atašė plk. ltn. Maiklas Džonas Klementsas ( Michael John Clements). Ten pat, Centrinio poligono aikštėje, kursą baigusiems kariams įteikti šaudymo vadovo kvalifikaciniai pažymėjimai. Pagerbti kursų rengėjai ir jų talkininkai.

Kazys Jonušas

 

 

TARNYBOS TĖKMĖ

Apie rizikos faktorių, adrenaliną ir „keistas” oro išdaigas

Į mūšį paskui Miroslavą

… Miške žvalgybos patrulis netikėtai susidūrė su priešais. Po intensyvaus susišaudymo kariai išsiskirstė. Miroslavas apsidairė ir suprato – liko vienas. Vienintelis tikslas – judėti į sutartą susitikimo vietą, kur galės susirasti išblaškytus draugus. Tačiau saulės nutviekstame miške kario tykojo susidūrimo išgąsdinti priešai, todėl vienintelė galimybė pamatyti draugus – atsargiai slinkti į reikiamą vietą ir pasikliauti karinėmis žiniomis. Miroslavas nutarė – su pavieniais priešininkais susidoros, tačiau jei jų bus daugiau, teks atsitraukti, į susišaudymą nesivelti. Taigi į priekį – dabar karį gelbės tik akylumas ir budrumas. Atsargiai sėlinant mišku, supokšėjo šautuvas – Miroslavas šoktelėjo už medžio, paleido seriją iš AK4. Pašautas priešas atbulas dunkstelėjo žemėn. Staiga įsitvyrojusi tyla nieko gera nežadėjo. Miroslavas dairydamasis slinko toliau – vėl šūviai ir lyg iš po žemių išdygusi priešininko figūra… Jau vėliau, įveikęs pavojingą etapą ir atsipūtęs draugų būryje, Miroslavas pasakos: „Atsilikau, reikėjo pasivyti savo būrį, o priešų šioje vietovėje gausu, taigi turėjau eiti patruliuodamas ir šaudyti”.

Iš tiesų tai galėtų būti epizodas iš žvalgų gyvenimo karo metu. Tačiau LDK Algirdo bataliono II mechanizuotosios pėstininkų kuopos kuopininkas j. psk. Algirdas Šalčiūnas paaiškino:

– Čia, Centriniame poligone, vyksta mūsų kuopos šaudymo pratybos. Vakar mokėmės individualaus kario judėjimo subtilumų, šiandien – komandų ugnis ir judėjimas, rytoj mūsų laukia skyriaus ataka su koviniais šoviniais.

Skaitytojui paaiškinsime – Miroslavas kaip tik demonstravo individualaus kario judėjimo žinias, iš paskos kartu su šaudymo vadovu kpt. Vidu Grunda judėjome ir mes, „Kario” korespondentai. Paprastai per tokias pratybas karys turi judėti nustatyta kryptimi, pastebėti „priešą”, kurį imituoja nuo žemės pakylantys taikiniai, sunaikinti jį, prieš tai užėmus tam tikrą poziciją – kad priešas negalėtų į karį atidengti ugnies. Beje, „priešui” padeda ir imituotojai – kariai, šaudantys imitaciniais šoviniais. „Būtina sukurti mūšio aplinką, sudaryti tikrovės įspūdį: vykdydamas užduotį, karys įsivaizduoja, lyg į jį pirmas atidengia ugnį priešas”. Paprašytas įvertinti Miroslavo veiksmus, kuopininkas atsakė:

– Kol kas viską jis atlieka labai gerai. Svarbiausia, kad taisyklingai judėtų ir teisingai užimtų poziciją, reikia pasirinkti gerą priedangą, kuri būtų tinkama šaudyti.

Kur slypi pavojus?

Taigi – j. psk. A. Šalčiūnas puikiai įvertino eil. Miroslavo Masalskio

„pasirodymą”. Pasak kuopininko, pati įdomiausia mokymų dalis – skyriaus ataka, kai matomas skyriaus darbas, kai kariai gali pademonstruoti ir savo individualius įgūdžius, ir sugebėjimą būti komanda.

– Kariai tarnauja devynis su puse mėnesio, – pasakojo j. psk A. Šalčiūnas. – Tos pratybos pirmosios, bet anksčiau panašių jau buvo, beje, ir šaudyti teko. Kariai puikiai pažįsta AK 4 ir lengvąjį kulkosvaidį MG 3. Tai vienos rimtesnių pratybų, kai reikia ne tik šaudyti, taikytis, bet ir judėti į priekį, žinoti, kada ginklą slėpti, kada atidengti ugnį, klausytis ir perdavinėti komandas. Šiuos užsiėmimus drąsiai galiu pavadinti itin atsakingais, nes čia rizikos daugiau – juk šaudoma koviniais šoviniais, todėl pratyboms ilgai ruoštasi. Prieš kovinį šaudymą viskas „nušlifuojama”, t. y. visi šūviai imituojami balsais. Viską stebi instruktoriai, nurodo klaidas, vėliau veiksmai pakartojami su imitaciniais šoviniais ir tik tada – su koviniais.

Paprašytas pasidalyti mintimis apie kuopą, j. psk. A. Šalčiūnas tvirtina, jog kuopoje tarnauja šaunūs kariai. Beje, joje šauktiniu savo karinę karjerą pradėjo ir kuopininkas.

– Anksčiau buvo vienokių rūpesčių, dabar kitokių, – pripažino j. pask A. Šalčiūnas. –Dirbti daug lengviau, negu anksčiau, nes kuopoje pusė karių – privalomosios karo tarnybos, kita pusė – profesionalai. Jie kartu su šauktiniais mokosi pagal tą pačią programą, atlieka tas pačias užduotis, pavyzdžiui, jei pratybose ruošiamasi gynybai, reikia kasti apkasus, kasa ir jie.

Profesionalai ir šauktiniai

Kpt. V. Grunda vadovauja bataliono Štabo kuopai, o į šias pratybas atvyko kaip II mechanizuotosios pėstininkų kuopos šaudymo pratybų vadovas, mat pagal reikalavimus tokiems užsiėmimams gali vadovauti tik tas, kuris baigęs šaudymo vadovų kursus. Kol kas karininkų šaudymo vadovų batalione nėra daug. O juk jų užduotis itin atsakinga – šaudymo vadovai turi taip suplanuoti pratybas su koviniu šaudymu, kad nenukentėtų nė vienas karys.

– Paprastai tokie įspūdžiai kariams itin malonūs, – tvirtino šaudymo vadovas. – Tik neklauskite jų dabar – neatsakys, nes dar sunku išreikšti visa tai. Vakare, prieš užmigdami, jie pasidalys mintimis, prisimins juokingiausius dalykus.

Pasak kapitono, juoką kariams gali sukelti daugelis dalykų: galbūt netyčia nepatogiai užgriuvo ant kokio rąsto ar šiaip taikinio nepastebėjo. Vienas gali pasigirti iš karto visus pamatęs, kitas prisipažins žioplinėjęs – tokie atsiminimai malonūs pavargusiems šauktiniams.

Beje, nors batalione profesionalai, kaip ir privalomosios karo tarnybos kariai, mokosi pagal tą pačią programą. O kas geriau pasirodo tokiose pratybose – profesionalai ar šauktiniai? Pasak šaudymo vadovo, profesionalai nebeturi baimės jausmo, jie žino, kaip elgtis su ginklu. Privalomosios karo tarnybos kariai su koviniais šoviniais susiduria pirmą kartą, ir jiems jau nebereikia šūkauti „bang bang”, pakyla azartas, tačiau atsiranda baimė: juk čia nebe imitaciniai, o koviniai šoviniai…

Kai kurie profesionalai į batalioną atėjo neseniai. Pasirengimo lygis nevienodas – visi iš skirtingų kariuomenės padalinių. Todėl stengiamasi, kad padalinys kuo daugiau dalyvautų lauko pratybose ir, pasak karių, išmoktų kaip reikiant viską be kovinių šaudmenų, su imitacija.

Pratybose – be palapinių

Skyriaus vadas srž. Aidas Povilaitis pripažįsta, jog kariai itin daug „laksto” po poligonus. Beje, ir dažniausiai – be palapinių.

– Kam palapinė kovinių operacijų metų? – retoriškai klausė skyriaus vadas. –Įsivaizduokite, eina priešas ir mato – palapinė. Viskas aišku, kas ten – kuopa, batalionas ar būrys. Pratybų metu įrengiame elementarią stovyklavietę – ar tai trikampė, ar „staigi”, ar „tyli” – ir jokios palapinės. Tai ne taktiška (suprask – bloga taktika), o ir karių moralei negerai – ištvermės nepridės.

Kariai, sėdintys medžių šešėlyje, ilsėjosi – karšta, sunku… Bet įdomu – pripažino.

– Kariuomenėje turi būti sunku, jei ėjau, vadinasi, norėjau, – aiškino eil. Jurij Žarskij. –Tarnausi kovinėje kuopoje, žinosi, jog tarnavai. Jei nebūtų sunku – nebūtų įdomu…

Devynis mėnesius tarnaujantiems kariams pratybos Pabradės miškuose buvo kupinos netikėtumų, juos gausino „keistos” oro sąlygos. Kariams teko išverti ir ilgalaikį lietų, ir 31 laipsnio karštį. Tačiau tai irgi gerai – tokių pojūčių nebus civiliniame gyvenime. Beje, ir Pabradės miškai daug įdomesni, negu Ruklos. Sako, čia yra gyvačių, vadinasi, ir pavojų daugiau. O kas gali būti įdomiau už juos.

Eil. Gyčiui Raščiui karštį pavyko lengviau išverti nei šaltą lietų, jam gerą įspūdį darė pačios pratybos:

– Įsivaizduokite, vieni ėjome, niekas nereguliavo, patys viską sprendėme. Pratybos su koviniais ir imitaciniais šaudmenimis skiriasi: šaudant koviniais, pakyla adrenalinas, taip daug smagiau. Vėliau sužinosime rezultatus, praneš, kas geriausiai visa tai atliko, o iš klaidų mokysimės.

Klaidos gali būti tokios – prastą susiradai priedangą, nepataikei ar blogai pataikei – reikia to išmokti.

Paprašytas suskaičiuoti, kiek šovinių yra iššovęs per savo tarnybą, Gytis nusišypsojo: pradžioje Mokomajame pulke skaičiavęs, dabar nebežinąs – kiek šimtų. Jonas Urbaitis sakosi jau pasiilgęs bataliono – nors ir Pabradėję buvę smagu. Ką gi. Telieka pasakyti – ir aš ten buvau, itin griežto seržanto ištepliota maskuojančiais dažais, po miškus paskui karius vaikščiojau, neperšaunamą liemenę dėvėjau ir dar sunkiausią šalmą ant galvos tampiau…

Lijana Cibulskienė

 
Sprendimas: Fresh Media