Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
2 5
13
14 15 17 19
21 23 24 26
29 30 31 3

 

Tarptautinėje konferencijoje "Parlamentų indėlis į NATO plėtrą" Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pasakyta kalba

2014.03.28

TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA

„PARLAMENTŲ INDĖLIS Į NATO PLĖTRĄ“

2014 m. kovo 28 d.

Lietuvos Respublikos Seimas

Vilnius

 

KRAŠTO APSAUGOS MINISTRO JUOZO OLEKO KALBA

NATO plėtros perspektyvos ir reikšmė atsakant į naujus iššūkius saugumui

 

Mieli kolegos, bičiuliai, svečiai,

 

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad kai organizatoriai pradėjo planuoti šią konferenciją, tikrai nenumatė, kad pasirinkta tema šiomis dienomis taps tokia aštria ir ypatingai aktualia. Po 2009 metų, kuomet NATO narėmis tapo Kroatija ir Albanija, pradėjo vyrauti nuomonė, kad artimiausiu metu NATO plėtros tikėtis neverta. Ir nors visuomet buvo manančių (tarp jų ir Lietuva), kad NATO turi plėstis, didesnė dauguma buvo linkusi laikyti duris praviras, tačiau niekam nesakyti, kaip pro jas įeiti.

 

O dabar turime situaciją, kuomet plėtra Aljansui tampa ne mažiau svarbiu faktoriumi, negu šalims aspirantėms. Kaip NATO turi reaguoti, kuomet viena išskirtinę partnerystę su NATO turėjusi šalis užpuola ir aneksuoja dalį kitos šalies, taip pat bendradarbiaujančios su NATO išskirtiniu formatu? Ar tokia situacija būtų įmanoma, jei Ukraina, o 2008-aisiais Gruzija, būtų turėjusios aiškią narystės NATO perspektyvą?

 

Suprantu, kad Ukraina nebuvo deklaravusi noro tapti NATO nare. Bet ar tai reiškia, kad Aljanso saugumo samprata kinta? Įpratome žvelgti į globalius saugumo iššūkius, tačiau pamiršome regionines problemas. Pažvelkite į Rytų partnerystės šalis: Kalnų Karabacho konfliktas, Gruzijos teritorijos vientisumo klausimas, Padniestrė Moldovoje, o dabar Ukraina. Atrodo, kad mums sąmoningai diktuojama saugumo darbotvarkė, siekiant užkirsti kelią Rytų partnerystės šalims rinktis demokratinį vystymosi kelią.

 

Todėl dar kartą sakau – NATO plėtra tiek pat svarbi Aljansui, kiek ir šalims, siekiančioms tapti NATO narėmis. Ir šiuo aspektu NATO viršūnių susitikimas šiais metais bus ypatingai svarbus. Mes turime aiškiai deklaruoti, kad kaimyninės šalies, NATO ir Europos Sąjungos partnerės užpuolimas ir dalies jos teritorijos okupacija yra tiesioginė grėsmė NATO. Pripažinę grėsmę, turėsime ieškoti būdų, kaip į ją reaguoti. Ir vienas pagrindinių būdų – kaip įmanoma glaudesnis bendradarbiavimas su partneriais.

 

Turime pripažinti, kad teisinė pasaulio sistema, kuria vadovavomės nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, patyrė didelį sukrėtimą. Tarptautinės sutartys, chartijos, ginklų kontrolės režimai tampa nereikšmingi, jei viena iš parašais saistomų pusių gali ciniškai susitarimus pažeisti. Todėl būtina burti tokiomis pačiomis vertybėmis tikinčius bendraminčius ir taip plėsti erdvę, kurioje galioja demokratinių visuomenių sambūvio taisyklės.

 

Šiandien matome telkiamas dideles karines pajėgas prie rytinių Ukrainos sienų. Mums sako, kad tai nieko nereiškia ir jokie kariniai veiksmai nenumatomi. Bet iš esmės mus verčia rinktis – nuspręsti, kiek agresijos galime toleruoti. Nei Ukraina, nei Moldova, nei Gruzija nėra NATO narės. Ar tai reiškia, kad galima kėsintis į jų teritorinį vientisumą? Klausimas retorinis, nes nusileidus vieną kartą, nesusileisti vėl ir vėl yra labai sunku.

 

O mes jau nusileidome dėl Gruzijos. Ir sulaukėme Krymo. Nepripažinome, kad susiduriame su nuoseklia politika, strategija ir planais, kuriais siekiama diskredituoti saugumą reguliuojančius susitarimus Europoje. Nepradėjome galvoti apie naujas, papildomas ir veiksmingas saugumo garantijas stiprinančias kolektyvines priemones, o buvome linkę ieškoti pateisinimų ir tikėti pažadais.

 

Noriu pasakyti, kad NATO turi būti vieninga ir siųsti aiškų signalą – saugumo situacija Europoje negali būti dalinama į erdves, atsakomybės ar įtakos sferas, regionus ar „išskirtinių interesų“ zonas.

 

Nuoširdžiai tikiu, kad artėjantis NATO viršūnių susitikimas mums suteikia galimybę priimti svarbius sprendimus. Pirmiausia, dėl kolektyvinės gynybos ir pagrindinių NATO tikslų balanso. Dėl pajėgumų vystymo. Dėl gynybos planų ir pajėgų išdėstymo. Dėl santykių su Rusijos Federacija. Ir dėl plėtros.

 

Kažkiek keista, kad naujais iššūkiais saugumui turėsime įvardinti konvencines grėsmes Europoje. Žinoma, turėsime kalbėti ir apie kibernetinį saugumą, ir apie vykdomas operacijas ir apie energetinį saugumą. Tačiau saugumo situacija Rytų Europoje bus dominuojanti tema. Mūsų pozicija išlieka tvirta – į jėgos demonstravimą turime atsakyti vieningumu ir ryžto gintis demonstravimu.

 

Pirmiausia, tai reguliarios kolektyvinės gynybos pratybos. Antra – greitojo reagavimo pajėgų pritaikymas perdislokavimui Aljanso teritorijoj. Ir trečia – aktyvesnis partnerių įtraukimas į bendras pratybas ir operacijas.

Ne mažiau svarbi užduotis – įvertinti naujas konfrontacijos apraiškas, kuomet priešininkas konvencines pajėgas naudoja nekonvenciniais būdais ir plačiai pasitelkia informacinių ir psichologinių operacijų technologijas. Skirtingai nuo daugelio partnerių, NATO turi techninių ir technologinių galimybių gintis nuo tokių atakų. Ir tai – dar viena sritis, kurioje įmanomas glaudesnis bendradarbiavimas su partneriais.

 

Žinoma, mūsų saugumo situacija kitokia. Mes galime kalbėti tvirčiau ir vieningiau, nei prieš dvidešimt metų, kadangi kryptingai siekėme tapti NATO nariais. Kartu su mumis – Aljansas, kurio kolektyvinio saugumo įsipareigojimais nebuvo preteksto suabejoti nuo pat jo įkūrimo 1949 metais.

 

Ir šiuo metu, kada didėja grėsmė mūsų saugumui, matome akivaizdžius žingsnius, kuriais NATO šalys patvirtina savo įsipareigojimus. Kalbu ne tik apie papildomų naikintuvų oro policijos misijai Baltijos šalyse skyrimą, tačiau ir apie NATO krizių valdymo proceso aktyvavimą, ir apie aukštų pareigūnų vizitus, kurių metu sutariame dėl bendrų veiksmų ar bendrų įsigijimų.

 

Dirbame kolektyviai, kad stiprintume nacionalinius pajėgumus. Vystome tuos, kurie būtų efektyviausi, jei reikėtų atremti agresiją. Plečiame logistinius pajėgumus prireikus priimti Aljanso karius. Ir esame pasirengę mūsų patirtimi dalintis su partneriais.

 

***

 

Apibendrindamas išsakytas mintis, norėčiau pabrėžti, kad NATO yra stipri tiek, kiek stipri kiekvienos Aljanso narės valia gintis. Ir šia prasme NATO plėtra negali silpninti Aljanso. Bet Aljanso taip pat neturėtų silpninti ir vidiniai nesutarimai dėl ekonominių valstybių interesų iškėlimo aukščiau bendrų saugumo interesų.

 

Esame skirtingi. Turime savo interesus, nacionalines darbotvarkes ir tikslus. Tačiau mus sieja vertybės ir tai – didžiausia Aljanso stiprybė. Šia prasme, kuo daugiau partnerių, tuo stipresnis Aljansas. Todėl tikiu, kad Gruzijai gali ir turi būti suteiktas narystės veiksmų planas, o Ukrainai turime pasiūlyti bendradarbiauti tokia apimtimi, kokia ji yra pasirengusi bendradarbiauti.

 

Mūsų sprendimus dažnai lemia tikėjimas, kad kažkas juos įvertins racionaliai ir imsis tokių pat racionalių sprendimų. Nustembame, kai taip neatsitinka. Manyčiau, kad ilgiau stebėtis nebeturime kada. Turime spręsti patys ir pademonstruoti, kad tikime savo sprendimais, esame pasirengę juos ginti ir nesame nusiteikę sutikti su Europos perdalinimais. Geriausia žinia, kuri atspindėtų tokią poziciją – narystės perspektyvos įtvirtinimas jos siekiančioms šalims.

 

Ačiū.

 

Atsisiųsti 

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media