Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
3 4
7 11
13 16 17
22 24
26 27 28 29 30

 

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nario, Seimo nario, krašto apsaugos ministro Juozo Oleko kalba iškilmingame Seimo posėdyje

2003.01.01

Mieli Lietuvos žmonės, kurie šiuo metu matote ar girdite mus, Jūsų Ekscelencijos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Jūsų Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai. brangūs signatarai, kolegos pirmosios Vyriausybės,  XIV Vyriausybės, Seimo nariai ir Seimo darbuotojai, garbūs svečiai, ponai karininkai ir generolai, mūsų valstybės atgimimo dieną atėję į jos atgimimo vietą.
Atėjome, kad vėl pajustume dvasią, kuri čia vyravo tada, 90-ųjų kovo 11-ąją.
Kovo 11-ąją atsistojus į šią Laisvės tribūną užplūsta padėkos, pasididžiavimo ir pasitikėjimo jausmai. 
Kad ir kokiais tauriais ir prakilniais Kovo 11-osios įvykių kūrėjų ir liudytojų žodžiais mes pasakotume apie tą dieną, nepajėgsime atskleisti viso mūsų dvasios skrydžio, kurį jutome tada. Juolab kad kiekvieno jausmas ir kiekvieno dvasios skrydis buvo skirtingi. Tai priklausė nuo kiekvieno asmeninės patirties, auklėjimo ir auklėjimosi, nuo tėvų nuoširdumo ir atvirumo.
Kiekvienas už tą pačią laisvę mokėjome skirtingą kainą. Vienokią – laisvės kovų kovotojai, vedami Adolfo Ramanausko-Vanago, disidentai, buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, kitokią, bet  nebūtinai visada mažesnę, – okupuotoje Lietuvos žemėje tada kūrę menininkai, tautos dvasią palaikę Bažnyčios tarnai,  vaikus auklėję dažnai visai ne taip, kaip jie būtų norėję,  mokytojai, net kai kurie partiniai tarybiniai darbuotojai.
Kiekvieno laisvės kaina buvo skirtinga. Bet tos dienos, tos valandos džiaugsmas vienybės, laisvės vardan, euforija daugumos buvo vienodi. Aš tada mačiau jų akis. Būdamas gydytoju, aš neapsirikau. Tiek laime ir dvasine sveikata trykštančių žmonių pamatyti vienoje vietoje – ne kiekvienam lemta. Todėl visiems jiems, prisidėjusiems prie Laisvės sugrįžimo, esu nuoširdžiai dėkingas.  
Kartais manęs bičiuliai, kolegos, o ypač užsieniečiai, paklausia: kokia Kovo 11-osios akimirka tau buvo įsimintiniausia? Kai pirmąkart paklausė, mintimis perbėgau per visas tas akimirkas ir išsirinkau vieną: čia  kyla audeklas, o vėliau mūsų mažytės, ką tik atgimusios valstybės trispalvė ir kildama vis labiau dengia ir dengia sovietinį herbą su raudona penkiakampe tarp geltonų varpų. Aš puikiai žinojau, kokią didžiulę imperiją ta žvaigždė simbolizuoja. Gal net maniau, kad ji didesnė nei iš tiesų buvo. Aš nebuvau ištremtas. Manęs, kaip ir nemažos dalies penkiasdešimtųjų gimimo, niekas netrėmė. Mes tiesiog ten gimėme. Bet kai mane, mažą vaiką, vežė namo, aš maniau, kad niekad neparveš. Taip ilgai vežė... Ir tuomet atrodė, kad ta valstybė begalinė. O jeigu begalinė, tai ir amžina... 
Gal todėl man ir ta laisvės kaina yra tokia didelė...
Neseniai sūnų nuvežiau į savo gimtąjį Mažojo Unguto „posiolką”. Kodėl vežiau? Aš ten praleidau  tik pirmus trejus savo gyvenimo metus. Bet tėvai mane ten buvo nuvežę dar du kartus. Kai man buvo 13, paskui 16 metų, kai dar beveik niekas netaisė tremtinių kapų ar nevyko parsivežti jų palaikų.
Nemanau, kad jie mane vežė iš didelės meilės tam kraštui. Greičiau norėdami, kad tyliai suprasčiau mūsų visų NELAISVĖS kainą. Būtent tyliai, nes nemanau, kad tada jie tikėjo, jog tas man įdiegtas nelaisvės kainos suvokimas jau 90-ųjų kovo vienuoliktąją man ir kitiems taps  laisvės kainos suvokimu.
Kodėl tokia proga leidžiu sau iš šios tribūnos tiek daug kalbėti apie save, o ne apie Kovo 11-ąją. Todėl, jog dauguma čia esančių man ir esate Kovo 11-ji. Čia  – beveik visi tą vakarą padėję savo, mūsų Laisvės,  parašą ir jį patvirtinę pagarbiu atsistojimu bei žodžiu, išskyrus tuos, kuriuos ką tik mes pagerbėme tylos atsistojimu,  ir tie, kurie kartais net sulaikę kvėpavimą, jus – Tautos išrinktuosius – stebėjo. Todėl jumis visais ir Laisve bei jos suteikta atsakomybe didžiuojuosi.
Su kiekviena Kovo 11-ąją mūsų, regėjusių 1990 kovo 11-ąją, gali ateiti vis mažiau. Todėl kiekvienas mūsų turime skubėti atiduoti žmonėms istoriją iš pirmųjų lūpų. Tegu ima. Ir ne vien faktą, o ir jausmą. Ar dar pamenate Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą”? Ar ne tą patį sakė jo Baltasis metraštininkas?..
Ar tegul istoriją rašo kiti, kurie apie tai tik skaitė. Kad paskui kažkas kitas, o gal ir tas pats plėšytų istorijos lapus kaip Justino Marcinkevičiaus Juodasis metraštininkas, nužudęs Baltąjį. O dar paskui tą istoriją kažkas perrašinėtų, kaip paprastai yra daroma? Ir istorija taptų, jeigu dar netapo, ne mokslas, o tik susitarimas, pritaikytas tų dienų vienų ar kitų politinių jėgų poreikiams?
Šiandien kai kas jau bando teigti, esą mūsų pastangos, galų gale net pats Sąjūdis buvo nereikalingas, nes situacija pati buvo „sunokusi” – Michailas Gorbačiovas jau buvo išleidęs savo džiną iš pripelijusio imperijos butelio. Ir nepriklausomybė neva būtų atėjusi pati. Nebent mėnesiu kitu vėliau.
Norėčiau paklausti: gal kas nors žino bent vieną atvejį, kai tos imperijos vadovai paskambino telefonu ar Kremliaus kurantais ir pasakė: „Ei jūs ten, būkite geri – pasiimkite tą savo nepriklausomybę”? Negirdėjome ir niekada to neišgirsime.
Prieš porą dienų vienas žurnalistas manęs paklausė: „Ar praėjus 18 metų pasididžiavimo kovo 11-ąja laipsnis manyje išlikęs toks pat, ar jau kiek atvėsęs”?
Pasakiau jam ir sakau jums. Tas laipsnis man atrodo dar labiau pakilęs. Tačiau šią temperatūrą matuoju ne kasdien. Ir matuoju ne pats. Kai šiais metais prieš vasario 16-ąją į Vilnių susirinkę NATO šalių, tarp jų ir galingiausių pasaulio valstybių, gynybos ministrai ėjo prie manęs, sveikinosi, o svarbiausia sveikino, kad per tokį trumpą laiką sugebėjome išugdyti tokio aukšto profesinio lygio karius, aš girdėjau tuos komplimentus, bet tų ministrų beveik nemačiau. Aš tuo metu mačiau mūsų trispalvę, čia, šioje salėje, kylančią ir vis labiau uždengiančią svetimą mums herbą. Arba kai mūsų karių misijose Kosove ar Afganistane užsienio generolai dėkoja už mažutės Lietuvos indėlį ir kelia ją pavyzdžiu, aš vėl matau tą vėliavą.
Matau ir mūsų pirmosios Vyriausybės narius. Nes kaip ir Jūs,  gerbiamieji signatarai, visi jie buvo ypatingi. Visi. Juk tuoj po Kovo 11-osios mus smaugė ekonominė blokada, didžiausias degalų, metalo, vaistų stygius. Ir viskas sunkiausiai griuvo ant Ministrų kabineto galvų. Atvirai sakau: mes ne visi dar mokėjome būti ministrais. Gal vienintelis šviesaus atminimo Romualdas Sikorskis mokėjo. Iš jo mes ir mokėmės. Ir ne vien „ministravimo”, bet ir nuoširdžiausio tarnavimo Lietuvai. Pamenu, į posėdžius jis ateidavo su dantų šepetuku, pasta ir skutimosi priemonėmis ir dar kai kuo krepšelyje. Ir ramiai mums paaiškindavo: „Nežinai, kada grįši... Ir ar grįši?..”  
Ar galėčiau nepaminėti amžinatilsį ministro Kosto Birulio, kuris, jo kuruojamus ryšius blokuojant, gelbėjo mus nuo izoliacijos asmeniškai – pats surasdamas būdų skambindavo ir keliomis kalbomis informuodavo pasaulį apie situaciją Lietuvoje.
O Albertas Sinevičius – jis, visiškai tarsi ir užblokuotas, praverdavo kelius prekiauti su pasauliu ir apsirūpinti bent jau tuo minimumu, kurio labiausiai mums reikėjo. 
Arba Leonas Ašmantas... Jis jau tada pramanė ir žengė pirmuosius žingsnius, kad  būtų nutiesti elektros tiltai į Lenkiją. Ir jeigu ta kryptimi po jo būtų einama, šiandien mūsų energetikos problemos būtų nepalyginti mažesnės.
Atsiprašau, jog dėl laiko trūkumo nepaminėjau visų, bet tarnystės Tėvynei pavyzdį tomis dienomis parodė daugelis.
Dabar kartais girdžiu televizijos konkurso „Vertas milijono” pavadinimą. Štai šitie žmonės buvo ir yra  verti gyvenimiškojo pagarbos milijono. Visi be išimties. Ir tie, kas tą lemtingą dieną buvo šioje salėje: signatarai, TSRS liaudies deputatai nuo Lietuvos, būsimi I Vyriausybės nariai, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo darbuotojai. Ir tie, kas buvo su mumis aplink šiuos rūmus, visoje Lietuvoje ir net už Atlanto. Ir ypač tie, kaip A.Ramanauskas-Vanagas, kas dėl Laisvės jau buvo atidavę gyvybę. Visi jie ir jūs  ir esate mano Kovo 11-oji.
Todėl  jeigu šiandien iš šios garbingos tribūnos  aš kalbėjau ir apie save, tai todėl, kad per save kalbėjau apie jus ir apie tuos, kurie gimė 1990-ųjų kovo 11-ąją ir po jos, kaip ir mano vaikaičiai, kurie gimę ir užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje ateina savanoriškai dirbti, tarnauti ir ginti Lietuvos.
Mielieji, kviečiu stengtis išsaugoti save švarius. Tik taip išsaugosime tauriausius Kovo 11-osios idealus ir pasitikėjimą tais, kurie ATEINA ir kurie padarys Lietuvą Laisvą, Solidarią ir Atsakingą prieš visą Tautą, ko mes taip troškome 1990-ųjų Kovo 11-ąją. 

(Iš stenogramos)

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media