Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
30
5
14 15 16
24
25 27 28

 

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos gynyba 1991 m. sausio dienomis

2006.01.11
image

Dr. Gintautas Surgailis

Lietuvos nepriklausomybės priešai nuo pat l990 m. kovo 11 d. rengė rimtą išbandymą Lietuvos žmonėms. Juo tapo 1991 m. sausis, kai raudonieji okupantai ginkluota jėga mėgino užgniaužti Lietuvos žmonių ryžtą gyventi laisvai ir nepriklausomai. Krašto apsaugos departamento žvalgybos tarnyba gavo duomenų apie rengiamą pučą dar iki sausio įvykių. Apie tai Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius įspėjo Lietuvos vadovybę.

Nerimą keliančių žinių Krašto apsaugos departamento vadovybė ėmė gauti dar 1990 m. gruodžio antrojoje pusėje. Antrąją 1991-ųjų sausio savaitę įtampa dar labiau išaugo. Vis griežtesni Maskvos grasinimai, pastatų grobimas, smarkiai suaktyvėjusi „Jedinstvos” organizacijos veikla ir kita iš įvairių šaltinių gaunama informacija tik dar labiau patvirtino jau turimą informaciją apie artėjančią atvirą agresiją prieš Lietuvos valstybę.

Sausio 8 d. Šiaulių kariniame aerodrome per dieną nusileido 30 transportinių lėktuvų IL-76 su desantininkais iš Pskovo. Milžiniška karinė kolona patraukė į Vilnių. Ankstų sausio 8-osios rytą tūkstančiai jedinstvininkų ir civiliais rūbais aprengtų kariškių, nešini raudonomis vėliavomis ir transparantais su užrašais „Šalin vyriausybę”, apsupo Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Dalis jų, pralaužę milicininkų užtvarą ir pradėjo rūmų šturmą. Jiems pavyko išdaužti stiklus, išversti duris ir įsiveržti į rūmus. Tik gynėjų atkalumas ir narsa, taip pat sėkmingai panaudoti priešgaisrinės sistemos vandens švirkštai užpuolikus atrėmė. Prasidėjo derybos, o į aikštę jau skubėjo vilniečiai, pasiryžę ginti Aukščiausiąją tarybą, ginti Nepriklausomybę. Aplink rūmus stichiškai prasidėjo barikadų statyba. Jau po valandos po „Jedinstvos” šturmo pradžios Aukščiausiosios Tarybos pastate buvo apie 200 Vilniaus ir Šalčininkų užkardų pasieniečių. Po kelių valandų pasieniečiai pradėjo rinktis ir iš tolimesnių pasienio užkardų, o pavakare susirinko visų užkardų pasieniečiai.

Sausio 9 d. po vidurnakčio 308 kabinete susirinko Krašto apsaugos departamento darbuotojai ir buvo sudarytas Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabas. Vadu tapo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, pavaduotoju – Virginijus Česnulevičius, štabo viršininku – Jonas Gečas, atsakingu už žvalgybą ir informaciją paskirtas Alfonsas Bajoras, už tvarką rūmų viduje – Vitalijus Straleckas, už aprūpinimą – Algimantas Samajauskas, išorės rūmų gynybos organizavimas patikėtas Gediminui Jurčiukoniui ir Vincui Viriukaičiui.

Sausio 10 d. Aukščiausiojoje Taryboje jau buvo apie 600 gynėjų, iš jų – apie 500 pasieniečiai. Tačiau tik 70 Aukščiausiosios Tarybos gynėjų buvo ginkluoti mažo kalibro šautuvais, pistoletais, medžiokliniais šautuvais, vienu kitu senu naganu, pistoletu, t. y. tik – 12%, kiti – su metaliniais strypais, lazdomis ir pan.

Sausio 10 d. V. Česnulevičius gavo iš Audriaus Butkevičiaus nurodymą nusiųsti po būrį gynėjų į Vyriausybės rūmus, „Spaudos rūmus”, Televizijos bokštą. Į Vyriausybės rūmus buvo perkelti su savo ginkluote 52 Šalčininkų užkardos pasieniečiai, į „Spaudos rūmus” ir TV bokštą – po 15 Rokiškio užkardos pasieniečių, perrengtų civiliais rūbais ir be ginklų. 10 Jurbarko atskirojo PKP pasieniečių buvo nusiųsti saugoti Vilniaus miesto savivaldybę.

Sigito Ruzo vadovaujami Afganistano kare dalyvavę vaikinai iš Kauno pradėjo pirmuosius minavimo darbus. Buvo bandoma įtvirtinti ir pačius Aukščiausiosios tarybos rūmus. Sausio 11 d. ant rūmų stogo buvo pritvirtintos vokiškos prieštankinės granatos su elektroniniais detonatoriais, tvirtinami smailūs strypai, kad ant rūmų stogo negalėtų nusileisti desantininkai, ruošiami degaus mišinio, vadinamo „Molotovo kokteiliai” buteliai. Vidas Čepulis atgabeno kelias radijo stotis, kurių pagalba ne tik buvo organizuota ryšio tarp štabo ir gynybinių postų išorėje sistema, bet ir pradėta klausytis sovietinių kariškių pokalbių. Tai ypač pagerino rūmų gynėjų padėtį, nes suteikė galimybę geriau pasiruošti galimai atakai: iš anksto jau buvo žinoma apie karinių kolonų judėjimą.

Buvo atvežta keli šimtai dujokaukių. Jomis buvo aprūpinti ne tik rūmų gynėjai, bet ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Buvo bandyta gauti kranų ir greiderių barikadų statybai, tačiau tada nei viena statybinė organizacija nesutiko jų duoti. Vincui Viriukaičiui buvo įsakyta rengti užtvaras iš autobusų, kuriais atvyko žmonės iš kitų miestų ir rajonų budėti prie Aukščiausiosios Tarybos.

M. Mažvydo bibliotekoje buvo įkurtas Raudonojo Kryžiaus štabas. Atvežta tvarsliavos. Neštuvų, medikamentų, aikštėje nuolat budėjo medikai, buvo sudaryta žmonių evakuacijos iš rūmų prieigų schema, paskirti atsakingi. Buvo kaupiamos žinios apie sovietų kariuomenės judėjimą. Ją iš esmės rinko patys rūmų gynėjai, o duomenis teikė netoli karinių dalinių gyvenę žmonės ir kt.

Sausio10 d. SSRS prezidentas M.Gorbačiovas paskelbė ultimatumą: „Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai tučtuojau visiškai atkurti SSRS konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus”. Gaunama vis daugiau informacijos apie kariuomenės dalinių judėjimą, „Jedinstvos” būrių veiksmus.

Sausio 11 d. prasidėjo atvira agresija: užimami Spaudos rūmai, peršaunamas jų gynėjas Vytautas Lukšys, sužalojami keli žurnalistai. Užimant Krašto apsaugos departamento pastatą, buvo sumušti grobikams pasipriešinę Klemensas Radzevičius, Jonas Paužolis ir kiti KAD darbuotojai. Vakare dviem lėktuvais TU-134A į Vilnių buvo atskraidinta KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa”. Apie 16 val. 30 min. iš Rudaminos į Vilnių išvažiavo 50 sovietinių desantininkų tankų, iš Panemunės Vilniaus link išvyko karinių mašinų kolona, apie 23 val. Sovietiniai kariškiai užėmė Vilniaus geležinkelio mazgą.

Tomis dienomis tiek krašto apsaugos darbuotojai, tiek visi Lietuvos žmonės stojo ginti svarbiausių Lietuvos objektų – Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, Radijo ir televizijos centro, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų.

Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjo tūkstančiai žmonių, o viduje buvo susirinkę keli šimtai savanorių Parlamento gynėjų. Sausio 11 dieną 14 valandą jie davė priesaiką Tėvynei. Vyrus pasveikino Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, palaimino kunigas R.Grigas. Po priesaikos vaikinai spaudė vienas kitam rankas, glėbesčiavosi, bučiavosi, atsisveikino kaip prieš tikrą mūšį. Tada galbūt dar ne visi jie suvokė, kad tikrų tikriausias mūšis Vilniaus centre gali nugriaudėti po kelių valandų.

Tomis tragiškomis sausio dienomis daugiausia savanorių iš Krašto apsaugos departamento buvo pasieniečių. Tuo laiku kitos realios ir masinės KAD struktūros ir nebuvo. Daugiau kaip 1000 pasieniečių gynė Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmus, televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir tuo pačiu metu budėjo postuose. Tuo pat metu Aukščiausiąją Tarybą gynė ir Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriaus darbuotojai, KAD zoninių skyrių pareigūnai, KAD Apsaugos tarnybos darbuotojai.

1991 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nusiuntė protesto notą Sovietų Sąjungos vyriausybei. Tačiau SSRS reguliariosios ginkluotosios pajėgos sausio 11-12 d. toliau plėtė savo operacijas. Ginklu buvo užgrobiami bei niokojami valstybiniai objektai ir teisėsaugos įstaigos, blokuojami keliai, transportas ir ryšiai.

Visa tai įvertinusi, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 12 d. šiuos SSRS veiksmus įvertino kaip atvirą karinę agresiją ir pareikalavo nedelsiant ją nutraukti. Aukščiausioji Taryba pavedė savo Prezidiumui kartu su Vyriausybe sudaryti Lietuvos Respublikos laikinąją gynybos vadovybę, kurios sudėtį ir statusą turėjo patvirtinti Aukščiausioji Taryba.

Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniai gavo teisę priešintis svarbiausius valstybinius objektus užpuolusiam užpuolikui. Taigi, užpuolimo atveju, ginklo panaudojimas ginant Aukščiausiąją Tarybą, Vyriausybės pastatą ir Lietuvos banką juridiškai buvo įteisintas.

Sausio 12 d. įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį. Vilniaus gatvėmis intensyviai važinėja šarvuota ir kita sovietinė karinė technika. Įtampa ypač buvo jaučiama rūmų viduje. Visi suprato, kad puolimo metu tiems, kurie buvo viduje, likti gyviems daug galimybių nėra. Kitas, kaip prisimena rūmų gynybos štabo viršininkas Jonas Gečas, ne mažiau svarbus klausimas, jaudinęs rūmų gynėjus, buvo – kada šauti? Bijota ne tik žūties – jai visi likę rūmuose po priesaikos buvo pasiryžę, bet galimos išdavystės ar klaidos. Šis klausimas ne kartą buvo aptariamas su vadais, nes dideliuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvo neįmanoma netikėtos atakos metu sulaukti įsakymo iš štabo, kiekvieno gynybos posto vadas sprendimą, kuris galėjo būti lemtingas, turėjo priimti pats. Šis atsakomybės jausmas vertė būti įsitempusiems ir dar labiau didino nerimą.

Gynėjai praktiškai buvo nemiegoję jau kelias paras. Nebuvo kur, o ir užmigti daugeliui buvo sunku.

Sausio 13 d. tuoj po vidurnakčio, tankų kolona pajudėjo iš Šiaurės miestelio. Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjai pasiruošė kovai, tačiau kolona pasuko Televizijos bokšto link.

1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto buvo pralietas kraujas. Tuo tarpu KAD vyrai Aukščiausiosios Tarybos gynėjai prisiekė ištikimybę Lietuvai ir puikiai suprato, kad turimais ginklais negalės rimčiau pasipriešinti agresoriui. Absoliuti dauguma nepasitraukė iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nors ir galėjo išeiti...Tiesa, vienas kitas pasielgė negarbingai, išėjo…

Gynėjų ginklai buvo šie: metaliniai strypai, peiliai, sportiniai mažo kalibro ir medžiokliniai šautuvai bei benzino buteliai, o pagrindinis ginklas buvo ryžtas ir noras apginti neseniai atgautą Nepriklausomybę. Pagrindiniu ginklų šaltiniu tapo Lietuvos bankas. Iš banko sandėlių buvo paimti inkasatorių ginklai, dalis ginklų įsigyta medžiotojų parduotuvėse, dalį ginklų atsinešė patys gynėjai.

Sausio 13-osios naktį Televizijos bokšto gynėjų pralietas kraujas, gynėjų pasiaukojimas, nepaprasta drąsa ir ryžtas apginti Nepriklausomybę, kilusi milžiniška protesto banga visame demokratiniame pasaulyje ir net Sovietų Sąjungoje, suglumino agresorius. Maskva pradėtą puolimą sustabdė. O tai jau buvo pergalė. Ne tik Lietuvos žmonių. Tai buvo viso pasaulio, tarp jų ir Sovietų Sąjungos demokratinių jėgų pergalė. Ir nors visi puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjunga neatsisakys bandymo pasiekti savo tikslų, tačiau tą dieną agresija buvo sustabdyta.

Sausio 13 d. buvo sudaryta Lietuvos Respublikos laikinoji gynybos vadovybė, kurią sudarė: V.Landsbergis, A.Šimėnas, A.Butkevičius, Z.Vaišvila, V.Zabarauskas, M.Laurinkus, R.Ozolas, A.Abišala. Aukščiausioji Taryba įpareigojo Laikinąją gynybos vadovybę vadovauti fizinės (karinės), politinės, informacinės ir kitokios gynybos veiksmams, kol SSRS puolimas ir karas prieš Lietuvą bus nutrauktas. Ji taip pat buvo įpareigota sudaryti Lietuvos Respublikos gynimo bei koordinavimo grupes.

1991 m. sausio 15 d. Aukščiausioji Taryba įsteigė Lietuvos Respublikos gynybos fondą. Į gynybos fondo komisiją buvo paskirti V.Terleckas (pirmininkas), V.Andriukaitis, V.Baldišis, J.Paleckis, V.Suboč, G.Šerkšnys, E.Žukauskas.

1991 m. sausio 17 d. buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Aukščiausiosios Tarybos rūmų apsaugos štabas faktiškai tapo ir SKAT štabu. Į SKAT pirmiausia įstojo Aukščiausiąją Tarybą saugoję vyrai.

Įkūrus Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, tiksliau, juridiškai įteisinus savanorių veiklą, buvo išspręstas dar vienas svarbus uždavinys: į valstybės gynimą oficialiai buvo įtraukta visuomenė, kuri galėjo ginti valstybę jau remdamasi įstatymu.

Tačiau reikia pažymėti, kad SKAT įkurti paskatino ne sausio įvykiai. Jie tik paspartino Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo priėmimą. Įstatymo projektas buvo parengtas 1990 m. lapkričio mėnesį, nes nuo pat pirmųjų Krašto apsaugos departamento veiklos dienų buvo planuojama kurti Lietuvos kariuomenę kaip nacionalinę gvardiją, todėl savanorių padalinių pagrindas buvo sukurtas dar iki priimant įstatymą. Neoficialiai jau veikė savanorių rinktinės, kuopos, būriai, kurie, priėmus įstatymą, buvo oficialiai įteisinti. Savanorių rinktinės Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jau ėmė veikti 1990 metų vasarą.

Parengta pagal mokslinėje konferencijoje „Sausio 13-oji naujausių mokslinių tyrimų kontekste” skaitytą pranešimą 2006 metais sausio 9d., Vilnius.

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media