Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
29
7 9
11 13
22
30
3 5 7

 

Prieš 20 metų pasakyti žodžiai ir šiandien skamba aktualiai

2010.04.22
image

Švenčiant jubiliejų įprasta atsigręžti atgal ir dar kartą žvilgtelti į praeitį. Bet kalbant apie Lietuvos Krašto apsaugos departamento įsteigimo 20-ąsias metines trumpai tekstu to padaryti neįmanoma, nes šiandien ši atkurtos Lietuvos Respublikos nedidelė institucija tapo ištisa sistema siekiančia ir NATO. Visų šiame sudėtingame procese dalyvavusių žmonių vaidmuo buvo reikalingas ir svarbus, visi čia sąžiningai dirbę turi teisę jaustis prisidėję prie šalies gynybos struktūros kūrimo ir stiprinimo. Per dvidešimt metų krašto apsaugos sistemoje dirbo penki ministrai: Audrius Butkevičius, Linas Linkevičius (du kartus), Česlovas Stankevičius, Gediminas Kirkilas, Juozas Olekas.  Per šį laikotarpį Lietuvos kariuomenėje tarnavo trys kariuomenės vadai: gen. mjr. Jonas Andriškevičius, gen. mjr. Jonas Kronkaitis ir gen. ltn. Valdas Tutkus. Nuo 2008 m. pabaigos krašto apsaugos ministerijai vadovauja ministrė Rasa Juknevičienė, o nuo 2009 m. vasaros Lietuvos kariuomenės vadu paskirtas gen. mjr. Arvydas Pocius. 

 

Prieš 20 metų Lietuvos Krašto apsaugos departamentas buvo įsteigtas prie Lietuvos Vyriausybės, tačiau diskusijos dėl krašto gynybos vyko šiek tiek anksčiau, vos pradėjus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) veiklą.

 

1990 m. kovo 23 d., Aukščiausiosios Tarybos deputatų „apyaušrio" posėdyje (buvo 1 val. 33 min), įvyko naujai formuojamo ministrų kabineto dešimtojo, krašto apsaugos, ministro svarstymas.

 

Tuometinės Ministrės Pirmininkės Kazimieros Danutės Prunskienės pasiūlytas kandidatas buvo AT deputatas Vidmantas Povilionis. Ano meto posėdžio stenogramoje užfiksuota įdomi diskusija dėl požiūrio ir į galimą ministro kandidatūrą, ir į būsimą Lietuvos krašto apsaugos sistemą: pradedant  nuo kai kurių deputatų nuostatos, kad Lietuva turėtų būti neutrali ar net demilitarizuota iki labai radikalios pozicijos, kai bet kurios valstybės karinėms pajėgoms įžengus į Lietuvą skelbiamas karas ir ginamasi, kad „nekiltų jokio noro priimti svetimos valstybės karines bazes".

 

Žinant to meto politinės įtampos kontekstą ir faktą, kad tada deputatai skaičiavo tik tryliktąją atkurtos Lietuvos Respublikos gyvavimo dieną, šiandien stenogramos tekstas neturėtų kelti kokio nors pasipiktinimo. Atvirkščiai, jis gali nustebinti kai kurių kalbėjusiųjų puikia įžvalga apibūdinant būsimos kariuomenės viziją, nubrėžiant jos funkcijų kryptis. Kita vertus, kai kurios ir šiandien išsakomų neva pacifistinių idėjų užuomazgos jau buvo deklaruotos tame posėdyje.

 

Svarbus momentas yra tai, kad svarstant LR krašto apsaugos ministro klausimą, AT deputatai buvo informuojami, kad link Vilniaus nuo Vievio pusės juda 98 sovietų armijos tankų kolona. Šį faktą AT pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis pakomentavo taip: „Matyt, galimybės yra dvi: geros naujienos ir blogos naujienos. Geros naujienos -  pervažiuos per Vilnių gąsdindami žmones, sustos kur nors, ir toliau tęsis tas spaudimas. Blogos naujienos - jeigu po dešimt minučių mus paprašys iš čia išeiti. Tiktai nežinia, kur." Tokioje gana dviprasmiškoje situacijoje deputatai kalbėjo apie Lietuvos gynybos struktūros ateitį. Diskusijos metu iškylant vis daugiau įvairių klausimų. AT deputatas Albinas Januška pasiūlė nutraukti šio klausimo svarstymą. Šio deputato pasiūlymas, už kurį balsavo didžioji deputatų dalis dalyvavusių posėdyje, buvo lemtingas ir pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vyriausybės kabinetas liko be krašto apsaugos ministro ir atskiros ministerijos.

 

Vis dėlto krašto gynybos struktūros kūrimo aktualumas niekur nedingo. Po mėnesio prie Lietuvos Respublikos vyriausybės buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas, kurio vadovu buvo paskirtas Aukščiausiosios Tarybos deputatas Audrius Butkevičius. Kol galų gale vis didėjanti politinė įtampa tarp atkurtos Lietuvos Respublikos ir krachą patiriančios Sovietų Sąjungos pasiekė apogėjų tragišką 1991 m. sausio 13-osios naktį. Kruvinieji įvykiai sutelkė Lietuvos žmones, kurie savanoriais ėjo į Aukščiausiąją Tarybą pasiryžę ginti savo šalies nepriklausomybę. Sovietų karių ir SSKP „platformininkų" veiksmai padėjo susikurti tuometinei Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai, iš kurios išaugo Krašto apsaugos savanoriškosios pajėgos. Vėliau dar buvo Medininkų tragedija, rugpjūčio pučas Maskvoje, kurio atgarsių Lietuvoje buvo tikėtasi ruošiantis ginti AT rūmus nuo sovietų karių šturmo. Šie įvykiai nusinešė savanorio Artūro Sakalausko gyvybę. Tik visa virtinė labai dramatiškų įvykių galų gale sugrąžino krašto apsaugos ministro klausimą į AT deputatų darbotvarkę. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. spalio 10 d.  nutarimu Nr. I-18869 Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A. Butkevičius skiriamas krašto apsaugos ministru. Reikėjo skaudžių tautos netekčių, kad kai kurie tuometiniai politikai suprastų, kad valstybė privalo turėti karines pajėgas, kurios bus pasiryžusios ginti savo šalies Konstituciją ir teritoriją. Tų pačių metų gruodžio 23 d. krašto apsaugos ministro įsakymu buvo patvirtinta KA ministerijos struktūra ir etatai.

 

Beskaitant prieš 20 metų AT posėdyje išsakytas deputatų mintis, išskirtinis visų pasisakymų kontekste atrodo kandidato į ministrus V. Povilionio pasisakymas. Šiandien Krašto apsaugos departamentui išaugus į įvairiapusę krašto apsaugos sistemą, kurioje yra ir Krašto apsaugos ministerija, ir visa Lietuvos kariuomenė (viso apie 11 tūkst. žmonių), anuokart išdėstyta šalies gynybos vizija atrodo taip, lyg tada pasakytas žodis laiko tėkmėje pamažu tapo realybe. Jos kūrime dalyvavo daug žmonių: ministrų, kariuomenės vadų, karininkų, valstybės tarnautojų, eilinių karių ir darbuotojų. Vieni šiame darbe buvo ilgiau, kiti trumpiau, tačiau visų jų pastangos ir gebėjimai prisidėjo, kad dabar Lietuva turi karines pajėgas, kurios yra lygiavertės NATO šalių kariuomenių sąjungininkės. Per du dešimtmečius pasiekta tikrai svarbių dalykų šalies gynybos srityje. Minint KAD dvidešimtmetį siūlome prisiminti jo ištakose pasakytą deputato, kandidato į krašto apsaugos ministrus V. Povilionio kalbą. Kai kurios tada pasakytos mintys jau įgyvendintos, o kai kurios ir šiandien vis dar skamba aktualiai. 

 

„Turbūt dabar vienintelis iš reikalavimų pripažinti mūsų valstybei - kontroliuoti jos teritoriją. Nors nėra nei ministerijos, nei kariuomenės, mes tą turime padaryti. Ir ne tik, kad turėtume jėgą, bet kad nors simboliškai šiuo metu parodytume, jog esame pilnavertė valstybė ir turime visa, kas priklauso pilnavertei valstybei.

 

Teritorijos kontrolė pirmiausia prasideda nuo sienų saugojimo. Sunku dabar pasakyti (komisija tarėsi), kaip turėtų atrodyti Lietuvos kariuomenė. Mes labai ilgai šnekėjome apie Lietuvos ne¬utralitetą, ir tas Lietuvos neutralitetas daugelio žmonių mintyse sutapo su demilitarizacija. Tačiau neutrali - tai nereiškia demilitarizuota. Neutrali valstybė turi turėti savo kariuomenę, nes yra pasakyta: kas nemaitina savo kariuomenės, tai maitina svetimą. Mes ilgokai maitinom svetimą ir turbūt suprantame; jeigu atsiras ne tik politinė tuštuma, bet ir tokia, kurioje nėra kariuomenės, visada atsiras norinčių įvesti kitą. Pirmieji uždaviniai - sukurti pasienio kariuomenę, sudaryti dalinius, sudaryti ministeriją. Šiuo metu nieko nėra. Ir aš noriu pasakyti lygiai taip pat, kaip gerbiamasis A. Saudargas: visi čia esame naujokai, politikai naujokai tiek užsienio politikos  srityje, tiek kariuomenės reikaluose. Nemanau, kad šitoje salėje sėdi daug žmonių, kurie išmanytų karo dalykus. Krašto apsaugos ministro vieta daugelyje pasaulio šalių užimama civilio žmogaus. Reikia planuoti krašto gynybos strategiją, reikia ruošti tautą, reikia ruošti   valstybę ir reikia ruošti pačią kariuomenę kraštui  apginti. Į kariuomenę žiūriu ne tik kaip į jėgą, kuri turi pasipriešinti priešui, bet ir kaip į labai svarbų veiksnį auklėjant mūsų visuomenę, šitą subobėjusią visuomenę, kurioje pagaliau vieną kartą turėtų  išaugti  nauja karta vyrų. Įsivaizduoju Lietuvos kariuomenę nedidelę, bet labai profesionalią, profesionaliai dirbančių aukštos kvalifikacijos žmonių, geros ginkluotės. Įsivaizduoju, kad Krašto apsaugos ministrui reikia politinio lankstumo, sugebėjimo vertinti  situaciją ir labai lanksčiai panaudoti šitą kariuomenę. Reikia taip pat žinoti, kad pagal mūsų visas sienas, pagal pačias ilgiausias sienas, yra nemažai kitataučių,  ir šitai kariuomenei, stovinčiai pakraščiuose, teks kontaktuoti su kitų tautybių žmonėmis. Vakar aš buvau Šalčininkuose ir galiu pasakyti, kad tie žmonės tikrai nejaučia, kad gyvena Lietuvoje. Vienas iš tokių veiksnių, padedantis priartinti šitą kraštą prie Lietuvos (iš  pirmo žvilgsnio skambėtų nelabai rimtai), tai būtų ir kariuomenė, kuri padėtų susigyventi, o ne keltų prieštaravimus. Šitiek metų gyvenom taikiai, bet nesugebėjom šito krašto įauginti į Lietuvą.  Bet aš manau, kad tarnyba  Lietuvos karinėse pajėgose turbūt šitiems žmonėms taip pat  padėtų suartėti su Lietuva, su lietuvių kultūra ir su lietuvių kalba.

 

Aš suprantu daugelio požiūrį į Lietuvą. Mes išaugome be labai svarbių visuomenės dalių. Mes neturėjome generalinio Štabo karininkų, praktiškai neturėjome aviacijos, neturėjome laivyno, neturėjome diplomatų, išskyrus vieną kitą. Mūsų tauta yra vidutinių tarnautojų tauta. Ir Šitas vidutinių tarnautojų sluoksnis žiūrėjo į kariuomenę su pajuoka. Norėtųsi, kad pradėtume suprasti, jog šiuo metu kariuomenė bus mūsų, ir kad šita kariuomenė yra ne juokinga, ne paradinė, o garantuoja mūsų gyvenimą. Mes sudarėme labai daug ministerijų, ir jų funkcionavimas priklausys tik nuo to, ar saugus bus gyvenimas Lietuvoje. Įsivaizduoju, kad pradžiai turėtume kviestis patarėjus.

 

Šiuo metu turime nemaža karininkų, kurie dirba nuoširdžiai, tačiau jie parengti vienpusiškai, pagal Tarybų Sąjungos karinę doktriną. Formuojant mūsų kariuomenę, reikėtų kviestis patarėjų ir iš kitų šalių. Aš manau, kad labai staigiai tokių didelių pajėgų neturėsime, tačiau per tą laiką sugebėsime labai gerai pasiruošti.

 

Manau, kad daug kalbėti turbūt ir nedera, labai tiksliai nežinant, koks kelias ir kas mūsų laukia. Ir šiandien mes sėdime, nežinodami, kas mūsų laukia. Aš pasakiau tik tai, ką aš matau ir įsivaizduoju, kokiomis kryptimis reikėtų dirbti." (1990 m. kovo 23 d., Aukščiausiosios Tarybos deputatų posėdžio stenograma).

 

Reikia tikėtis, kad istorikai ateityje nagrinėdami naujausių laikų Lietuvos istorinius įvykius parašys ne vieną studiją ir apie Lietuvos kariuomenės, krašto gynybos sistemos kūrimą, bet publicistinis žvilgsnis sustoja ties tais pirmaisiais žodžiais, pasakytais tų žmonių, kuriuos lietuvių tauta išrinko 1990 m. pagal Sąjūdžio programą.  Juolab, kad gyvenimas taip sudėliojo, kad šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnauja V. Povilionio sūnus vyr. ltn. Skomantas Povilionis ir iš tolimojo Afganistano siunčia žinias į Lietuvą apie mūsų karių tarnybą tarptautinėje misijoje Goro provincijoje.


Krašto apsaugos ministrės patarėja viešiesiems ryšiams Danguolė Bičkauskienė, tel.: 8 686 06 265, 273 5520

Nuotraukoje – Aukščiausiosios Tarybos gynėjai

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media