Grįžti į pradinįSvetainės medis   English Neįgaliesiems Mobili versija

nuoroda kariuomene     

 

KAS įvykių kalendorius

P A T K P Š S
29
7 9
11 13
22
30
3 5 7

 

Brg. gen. J. V. Žukas: Kiekvienas Lietuvos kariuomenės raidos etapas svarbus ir reikšmingas

2010.04.23
image

Prieš dvidešimt metų balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas (KAD). Tada pradėta kurti krašto apsaugos sistema, padėti pamatai Lietuvos kariuomenei.

 

Dabartinis Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brg. gen. Jonas Vytautas Žukas 1990 metais pradėjo savo tarnybą neseniai įsikūrusiame Krašto apsaugos departamente. Per visus 20 metų jis ėjo įvairias atsakingas pareigas Lietuvos kariuomenėje. Pokalbis su brg. gen. J. V. Žuku apie kariuomenės vystymąsi.

 

Kodėl nusprendėte įsitraukti į KAD veiklą 1990 metais? Tų metų birželio 11 d. buvote skirtas į Antrojo skyriaus inspektoriaus koordinatorius pareigas. Prieš tai, berods, studijavote istoriją Vilniaus universitete? Ar sunku buvo įsidarbinti KAD, ar pakako kvalifikacijos pavestoms užduotims vykdyti?
Mano atėjimą į KAD lėmė du asmeniniai aspektai. Pirmiausia - pašaukimas. Visada norėjau būti kariškiu. Mano pažiūras formavo skaitytos knygos, domėjimasis istorija. Antra, mano šeimos tragiška patirtis - Sibiro tremtis, mano tėvo brolis žuvo per partizanines kovas miške - ir nuo pat mažų dienų ugdomas patriotizmas, noras pasitarnauti Tėvynei. Visi šie dalykai man nuo vaikystės turėjo didelės įtakos. Baigęs mokyklą aš negalėjau siekti tapti karininku sovietinėje kariuomenėje. Na, gal ir būčiau galėjęs, bet šiaip ar taip to daryti nebandžiau, nes žinodamas savo šeimos praeitį, maniau, kad tai būtų negarbingas žingsnis. Todėl atlikęs būtinąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, dirbau Vytauto Didžiojo karo muziejuje, domėjausi Lietuvos kariuomenės istorija. Netrukus prasidėjo „atšilimo", Sąjūdžio laikai. Surengėm muziejuje pirmą parodą apie Lietuvos kariuomenę, rinkome nuotraukas, susitikinėjome su likusiais gyvais Lietuvos kariuomenės kariškiais. Ši tema man buvo labai artima nuo pat vaikystės, kai skaitydavau pas senelį ten buvusius „Kario", „Jaunosios kartos" žurnalų numerius. Mano tėvo sesuo buvo Šaulių skyriaus vadė, tėvo brolis žuvo partizanaudamas 1946 metais, seneliai buvo išvežti į Sibirą, tėvas uždarytas lageryje. Noras tapti Lietuvos kariu kilo iš pašaukimo ir patriotinių motyvų, susijusių su mano šeima. Manyje neįvyko jokio lūžio 1988 metais. Aš viską žinojau nuo vaikystės, mūsų šeimoje niekas nebuvo slepiama, todėl man nekilo jokių identiteto problemų, aš iš karto aktyviai įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, buvau Sąjūdžio Seimo narys, dalyvavau visuose mitinguose. Kai 1990 metų kovo 11 d. buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, aš supratau, kad turiu būti ten, kur kuriasi Lietuvos kariuomenė. Be jokių abejonių palikau muziejų ir atėjau į KAD. Aš pažinojau tuometinę KAD vadovybę iš Sąjūdžio ir Tremtinių sąjungos veiklos, todėl manimi pasitikėjo, priimant mane į departamentą nekilo jokių problemų.

 

Kvalifikacija tuo metu nebuvo labai svarbi, nes kariuomenės dar nebuvo, KAD tuo metu sprendė, kokia Lietuvos kariuomenė turės būti sukurta.

 

Mano pirmosios pareigos buvo Antrojo skyriaus inspektorius. Pagrindinis uždavinys buvo surinkti kuo daugiau informacijos apie tai, kiek, kur ir kokios okupacinės kariuomenės yra Lietuvoje. Mes tikėjome, kad derybos dėl sovietų kariuomenės išvedimo anksčiau ar vėliau prasidės, todėl reikėjo iš anksto žinoti, kas ir kur yra, kad Lietuva turėtų aiškią poziciją. Tuomet viskas buvo įslaptinta. Buvome sudarę specialią anketą, išplatinome ją per Sąjūdį į visus rajonus. Žmonės mums teikė informacijos. Reikėjo gi nuo kažko pradėti. Tuo metu kvalifikacijos pakako, tačiau kai susikūrė Lietuvos kariuomenė, prasidėjo rimtas kovinis rengimas, žinias reikėjo tobulinti. 1992 metais aš išvykau mokytis į Vokietiją.

 

Kokios buvo to meto KAD ir besikuriančios šalies saugumo aktualijos apskritai? Papasakokite apie savo darbą tuo metu?
Buvo keletas dalykų, kuriuos turėjome spręsti nedelsdami. Tai Lietuvos ir jos kariuomenės reprezentavimas. Reikėjo sukurti dalinį, kuris atliktų garbės sargybos funkcijas. Taip pat reikėjo sukurti apsaugos dalinį, kuris saugotu ir gintų svarbiausius valstybės objektus. Pradėti kontroliuoti valstybės sienas - tai buvo itin svarbu, nes daugelis Vakarų valstybių negalėjo pripažinti Lietuvos, kaip valstybės, kai faktiškai nekontroliuojamos sienos. Taip pat, kaip minėjau, išsiaiškinti, kiek okupacinės kariuomenės yra Lietuvoje.

 

Jums teko būti KAD atestacinės komisijos nariu. Dėl kokių motyvų žmonės siekė patekti į to meto krašto apsaugos sistemą?
Kaip jau minėjau, vienas prioritetinių uždavinių buvo pradėti kontroliuoti valstybės sieną, todėl ir buvo sudarytos dvi komisijos. Vienos jų narys buvau ir aš. Komisijų tikslas buvo surinkti žmones į pasienio apsaugos tarnybą. Važinėjome po visą Lietuvą ieškodami tinkamų žmonių. Buvo numatytas tam tikras etatų skaičius. Reikėjo priimti pirmuosius pasieniečius, kurie kontroliuotų, kas įvažiuoja į Lietuvą, kas išvažiuoja, vykdytų svarbiausiais pasienio kontrolės funkcijas. Dirbome intensyviai, kartais net 24 valandas per parą. Norinčių tapti pasieniečiais buvo labai daug. Vyravo patriotinis nusiteikimas ir aukšta vidinė motyvacija, žmonės norėjo tarnauti Lietuvos valstybei. Apie tai, kad tie žmonės kada nors norėtų kontroliuoti kontrabandą, siekdami pasipelnyti, tuomet nebuvo nė kalbos, jokių požymių apie korupciją. Pirmieji pasieniečiai, tuomet gavę tik juodas uniformas ir reguliuotojo lazdeles, bandydavo stabdyti pravažiuojančias mašinas, daugelis jų nestodavo, kai kurios net mėgindavo juos partrenkti. Pasieniečiai neturėjo nei kur sušilti, nei kur normaliai pavalgyti, tačiau į tarnybą ėjo. Mūsų komisijos tikslas ir buvo atrinkti tuos žmones, kurie nori tarnauti savo šaliai. Drįsčiau teigti, kad pirmieji pasieniečiai, kuriuos mums pavyko atrinkti, buvo patys geriausi Lietuvos pasieniečiai. Jie įrodė pasauliui, kad Lietuva pradeda kontroliuoti savo valstybės sienas. Žmones atrinkom pagal tam tikrus kriterijus: tikrinome anketinius duomenis, turėjo būti Sąjūdžio ir Tremtinių sąjungos rekomendacijos, stengėmės nepriimti tų, kurie buvo susiję su kriminaliniu pasauliu, aktyvia politine veikla okupaciniu periodu. Manau, kad mums pavyko. Pirmieji pasieniečiai buvo motyvuoti idealistai.

 

Ar pasitaikė žmonių, bandančių patekti su priešiškais ketinimais, gal užfiksavote mėginimų infiltruotis į besikuriančią sistemą?
Atranka buvo efektyvi, gal kas nors ir bandė, bet kandidatas turėjo turėti nepriekaištingą reputaciją. Ne tik su užkardų viršininkais ar postų vadais, bet ir su kiekvienu eiliniu pasieniečiu vyko asmeniniai pokalbiai: iš kur, ką baigęs, kur dirbęs, kas tėvai? Anketinius duomenis tikrindavome. Jei per atranką ir pavyko prasiskverbti priešams, asmenims, kurie siekė pasipelnyti, užtikrinu, jie „pranyko" tarp daugybės tų, kurie norėjo pasitarnauti savo šaliai. Tą įrodė vėlesni įvykiai - nuo Sausio 13-osios iki pučo, - kaip žmonės elgėsi tuo laikotarpiu.

 

Papasakokite apie grėsmes Lietuvai nuo atkūrimo iki Maskvos pučo, kaip pavyko atsilaikyti.
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo tvyrojo įtampa, žinojome, kad susidūrimas ankščiau ar vėliau įvyks. Visi, kas tuo metu tarnavo KAD, iliuzijų, kad viskas praeis ramiai neturėjo. Neaišku buvo, kada ir į kokio masto konfrontaciją ta įtampa peraugs. Atvirai kalbant, manėme, kad teks patirti platesnę konfrontaciją, nei įvyko, buvome tam pasiruošę. KAD vyravo nusiteikimas siekti tikslo, nepaisant, ką dėl jo teks paaukoti. Noriu išskirti pasieniečių, Karininkų kursų, vadovaujamų pulkininko Bronislovo Vizbaro, dalyvių pasiaukojimą. Visi tikėjome, kad Lietuvos nepriklausomybė bus iškovota.

 

Įtampa tvyrojo net ore. Mūsų nepriklausomybės nepripažinimas, ekonominė blokada, „Jedinstvos" mitingai, sovietų kariuomenės judėjimas, Burokevičiaus komunistų varoma demagogija, provokacijos tęsėsi iki pat pučo. Suvokimas, kad susidūrimas neišvengiamas, atsirado apie 1990 metų lapkričio gruodžio mėnesius, pradėjo aiškėti, kad jau yra kažkokie planai ir sprendimai dėl Lietuvos. Suaktyvėjo sovietų karinės technikos judėjimas, pasklido gandai, kad bus uždarytos Lietuvos sienos, prasidėjo žmonių kurstymas, buvo eskaluojamas nepasitenkinimas ekonomine blokada, po to - staigus kainų pakėlimas, prasidėjo didžiosios demonstracijos prie Aukščiausiosios Tarybos. Buvo aišku, kad įvyks lūžis, situacija pareikalaus visiško pasiaukojimo. Tada ir prasidėjo Sausio įvykiai Lietuvoje, tuo pat metu - Persijos įlankos karas. Aiškiai matėsi, kad yra numatyti variantai, viskas vyko neatsitiktinai.

 

Svarbiausias sovietų tikslas buvo išprovokuoti susidūrimus tarp civilių gyventojų, tada pasitelkti kariuomenę „tvarkai įvesti". Jie norėjo, kad pasikartotų Baku konflikto tarp armėnų ir azerbaidžaniečių scenarijus: susipjauna dvi tautos arba du socialiniai sluoksniai, kariuomenė padėtį stabilizuoja, kartu, žinoma, pašalindama „nacionalistinę" ar „buržuazinę" Lietuvos vadovybę. Tuo metu pasaulio dėmesys turėjo būti nukreiptas į karą Persijos įlankoje. Man, kaip Sąjūdžio atstovui, teko per tenykščius įvykius būti Baku, taigi aš žinojau, kaip daroma. Tačiau sovietams šis planas nepavyko, jie neišmatavo Lietuvos žmonių entuziazmo ir organizuotumo. Žmonės nesileido provokuojami ir kurstomi kruvinam konfliktui. Jie susitelkė, kai tik tolydžiai auganti sovietų agresija ėmė plisti, minios žmonių apsupo svarbiausius Lietuvos objektus: Aukščiausiąją Tarybą, Vilniaus televizijos bokštą, radijo ir televizijos pastatus, Spaudos rūmus. Sovietų planas ėmė strigti nuo pat pradžios - nebuvo nei tautinio konflikto, nei klasių kovos, žmonės neišsilakstė po pirmų smurto apraiškų jedinstveninkams bandant  užimti tokios svarbos objektus kaip Aukščiausioji Taryba. Sovietai pasimetė, nebežinojo ką daryti. Nepaisant to, visgi ryžosi pulti televizijos objektus. Puolimas baigėsi „nešvariai". Aukų buvo per daug, tai, nepaisant Persijos įlankos karo, sukrėtė visą pasaulį. Per žiniasklaidą pasklido žinia apie sovietų smurtą prieš taikius žmones. Žmonių minia susirinko prie Aukščiausiosios Tarybos. Tie, kas vykdė operaciją, suprato, kad per Aukščiausiosios Tarybos puolimą bus labai daug žmonių aukų. Gorbačiovo, kaip Nobelio taikos premijos laureato, reputacija pakibo ant plauko. Kažkuriuo momentu buvo duotas signalas „sustoti". Taigi žuvusiųjų Sausio 13-ąją dėl Lietuvos nepriklausomybės kaina - neišmatuojama ir lemiama. Neabejoju, kad sovietų planas buvo užimti viską. Tačiau situacija neišsisprendė nei vienos, nei kitos pusės naudai. Kai kurie objektai buvo užimti, kai kurie - kontroliuojami Lietuvos vyriausybės. Buvo okupuotas Vilniaus televizijos bokštas, Spaudos rūmai, tačiau svarbiausias objektas - Aukščiausioji Taryba - buvo mūsų. Planas strigo. Kalbant kariniais terminais, jie prarado iniciatyvą. Matyt, nesitikėjo, kad mūsų žmonės taip nesavanaudiškai ir pasiaukojamai gins savo paskelbtą valstybę.

 

Tokia iki galo neaiški padėtis išliko iki pat pučo. Per visą tą laiką vyko įvairūs incidentai, kiekvienas mėnuo buvo kupinas įtampos. Per vieną incidentą 1991 metų pavasarį mūsų pasieniečiai nušovė Baltarusijos milicininką, po šio įvykio buvo kerštas, žuvo mūsų pasienietis Gintaras Žagunis. Kai padėtis stabilizavosi, mes iš Aukščiausiosios Tarybos persikraustėme į Ministrų Tarybą ir atnaujinom savo kasdienę veiklą. Nors situacija neišsisprendė, privalėjom tęsti kariuomenės kūrimo darbą. Reikėjo tęsti Karininkų kursus, plėtoti pasienio apsaugą, kurti Mokomąjį junginį.

 

Kai prasidėjo Maskvos pučas, supratome, kad vėl reikės aukotis. Tačiau po kelių dienų įvyko stebuklas - tai, kuo buvo sunku patikėti, kas pasaulio tautų istorijoje labai retai pasitaiko, - imperijos griūtis, entuziazmas, tokia pergalė! Per vieną dieną žlugo viskas, kas kėlė pavojų tautos egzistavimui, žlugo imperija, KGB, „Jedinstvo", Komunistų partija, visa ta ideologija. Gražiai, be didelių kruvinų aukų. Laimėtas didelis karas, trukęs nuo kovo 11-osios iki pučo. Įtampa pagaliau atslūgo.

 

Prisimenu tas akimirkas Aukščiausiojoje Taryboje: artėja technikos kolona, įtampa, išsirikiuojame, atsisveikinam vieni su kitais, kas eina išpažinties, kas rūko savo paskutinę cigaretę, viskas, tuoj viskas prasidės, išsiskirstom į savo postus, laukiame savo valandos... Ir pavojus praeina. Priešo kolona pravažiuoja nesustodama. Pavojus praeina pro šalį. Po to vėl viskas iš naujo. Lyginčiau tai su sėdėjimu bunkeryje ir laukimu, kai viršuje vaikšto, tavęs ieško NKVD kareiviai, - suras, ar ne? Daugelį partizanų surasdavo, jie paaukodavo save susisprogdindami, o mums kažkaip pavojus praėjo. Aukščiausioji Taryba buvo kaip didelis bunkeris, mes laukėm jų, bet jie neatėjo. Tarytum tie žuvę partizanai savo mirtimis išpirko mūsų gyvybes ir laisvę. Tai jų auka, Dievas buvo mums maloningas.

 

Ar galėtumėte papasakoti plačiau apie Aukščiausiosios Tarybos gynybą?
Gynybos planas keitėsi daug kartų. Tai nebuvo vien aklas laukimas ir stovėjimas prie langų. Buvo numatyta kelių žiedų gynyba. Vieni turėjo laukti viduje ir puolimo metu pademonstruoti, kad Lietuva ir jos kariuomenė ginasi. Tikėjomės, kad sovietai, puldami Aukščiausiąją Tarybą, išsklaidys minią ašarinėmis dujomis. Žinoma, tai būtų užtrukę, bet žmonės ankščiau ar vėliau vis tiek būtų išsklaidyti. Antroji gynėjų grupė toje sumaištyje turėjo prasiskverbti pro sovietų apsupimo žiedą ir, sovietams pajudėjus link Aukščiausiosios Tarybos, pulti priešą iš užnugario. Trečioji grupė, prasidėjus Aukščiausiosios Tarybos šturmui, turėjo pulti Šiaurės miestelį. Tie planai, žinoma, laikui bėgant keitėsi. Reikia pasakyti, kad stigo koordinacijos tarp skirtingų grupių, nes veikė ir  Šaulių sąjunga, Karininkų kursai, SKAT, pasieniečiai, kiti KAD padaliniai ir t. t. Nors ir buvo koordinacinis štabas, bet buvo daug vadų su savo idėjomis, todėl sąveika nebuvo ideali. Bet kokiu atveju pasipriešinimas prireikus būtų pademonstruotas, planas buvo, žmonės buvo suskirstyti į grupes.

 

Visą laiką politinė vadovybė akcentavo taikų pasipriešinimą, be jokios jėgos naudojimo. Tačiau Aukščiausioji Taryba buvo paskutinė riba, kurią sovietams peržengus, būtų pereita prie atviros ginkluotos konfrontacijos. Veiksmai neturėjo apsiriboti Aukščiausiąja Taryba ir jos prieigomis, viskas turėjo išplisti po visą miestą. Užpuolę parlamentą sovietai būtų patys puolami. Turėjo būti aišku, jog mes neatiduodam Lietuvos taip paprastai, kaip 1940 metais.

 

Kai omonininkai ėmė puldinėti mūsų pasieniečių postus, buvome parengę planus, kaip tą važinėjantį OMON'ą pasigauti. Tai nebūtų buvę techniškai sudėtinga. Bet politinė vadovybė ragino geriau to nedaryti. Ko gero, omonininkai to ir siekė, jie norėjo mūsų atsako į provokacijas, kad galėtų pasauliui parodyti, jog čia reikia įvesti tvarką. Ir darė tai labai drastiškai, žudydami mūsų pasieniečius, policininkus, muitininkus Medininkuose. Turėjom laikytis, nors planai, kaip duoti atkirtį OMON'ui, buvo labai konkretūs, juos buvo galima įgyvendinti labai greitai. Tiesiog buvo nuspręsta eiti taikiu keliu. Įsivėlę į kruvinus susirėmimus su OMON'u turbūt būtume pralaimėję - ne taktiškai, bet strategiškai. Galėjome pralaimėti nepriklausomybę. Buvo nuspręsta duoti atkirtį OMON'ui tik tuomet, jei iš jų pusės bus peržengta paskutinė riba.

 

Jei neklystu, pirmiausiai Lietuvoje ketinta sukurti tik nacionalinės gvardijos pavyzdžio kariuomenę, taigi apsiriboti savanorių pajėgomis (SKAT). Kas paskatino visgi pradėti kurti reguliariąją kariuomenę?
Apie reguliariosios kariuomenės kūrimą buvo galvojama nuo pat pradžių. Vienas KAD uždavinių buvo tam pasirengti. Konkrečiai, pasirengti pirmajam šaukimui į Lietuvos kariuomenę. Žinoma, kalbų ir nuomonių būta visokių. Kai kas apskritai abejojo, ar Lietuvai reikalinga kariuomenė. Kalbos apie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP, tuometinį SKAT) prasidėjo tik per Sausio įvykius. Iki tol mes manėme, kad kursime reguliariąją kariuomenę ir atgaivinsim Šaulių sąjungą. Tačiau tuometinė Lietuvos šaulių sąjungos vadovybė nepanoro tapti KAD dalimi ir todėl atsirado niša savanoriams.

 

Apie savanoriškąją tarnybą mes beveik negalvojome iki Sausio įvykių. Tomis dienomis labai daug savanorių pradėjo eiti ir prašytis užrašomi į kariuomenę. Faktiškai SKAT susikūrė ne iš kažkokios pirminės idėjos, bet spontaniškai. Atėjo daugybė jaunų vyrų prašydami juos priimti į tarnybą, nes nori ginti Tėvynę. Taigi pradėta juos registruoti, buvo priimtos jų priesaikos, suformuoti skyriai ir būriai, paskirti vadai, duoti šiokie tokie ginklai, paskirtos užduotys. Taip jie tapo pirmaisiais SKAT kariais. Jokio išankstinio strateginio tikslo, kad kursime SKAT ir nekursime reguliariosios kariuomenės, nebuvo. Reguliarioji kariuomenė buvo pirminis tikslas, žinojome, kad ją pradėsime formuoti, kai tik stabilizuosis padėtis, kai būsim pasirengę vykdyti pirmąjį šaukimą. Iš karto po Sausio įvykių, kai situacija kiek nurimo, sujungus apsaugos ir garbės sargybos būrius, buvo įkurtas Mokomasis junginys. Jame buvo mokomas pirmasis personalas dirbti su pirmaisiais šauktiniais kariais. Taip pat buvo rengiami visų lygių vadai, rašomi statutai, rūpinamasi ginkluote.

 

Buvote Mokomojo junginio, kuris tapo reguliariųjų pajėgų kūrimo pagrindu, vado pavaduotojas. Papasakokite, su kokiais sunkumais teko susidurti.
Iš pradžių tai buvo kuopos dydžio dalinys. Jame buvo apie 140 karių. Junginys buvo suformuotas sujungus garbės sargybos ir apsaugos būrius, papildžius juos savanoriais, kurie apsisprendė tapti kariais profesionalais, pasirašė sutartis ir įsidarbino KAD. Dauguma SKAT savanorių ir liko tiesiog savanoriais. Tai tie, kurie metė savo darbus, davė priesaiką ir stovėjo Aukščiausiosios Tarybos gynyboje, bet netapo profesionalais. Jie pavojaus akimirką įvykdę savo pareigą grįžo į savo darbus, bet jų pavardės yra savanorių sąraše. Taip susiformavo SKAT sistema, pagrįsta piliečių savanoriškumo principu. Savanorystės idėja - karys savo namuose Homeguard (namų gvardija): „Mes ateiname tada, kada Lietuvai mūsų reikia". Kita savanorių dalis nusprendė sieti savo gyvenimą su kuriama kariuomene, tapo profesionalais arba įsiliejo į Mokomąjį junginį.

 

Pradėjome kovinį rengimą, remdamiesi statutais. Kai kas buvo paimta iš Lietuvos prieškario statutų, kai kas - iš sovietinės kariuomenės statutų. Naudojome tai, ką turėjome. Reikėjo kuo greičiau pasirengti šaukimui. Rengėme skyrių, būrių vadus, pagal statutų reikalavimus mokėmės rikiuotės, kovinio rengimo organizavimo principų, kitų karinių dalykų. Pradėjo kurtis padaliniai kituose miestuose. Kaune, Panevėžyje, Tauragėje, Marijampolėje ir kitur pirmiausiai būdavo suformuojamas būrys, kuris vėliau išaugdavo į kuopą. Visur procesas vyko panašiai: susikuria būrys, tie žmonės įdarbinami, o pradėję kovinį rengimą būrio viduje, sukuria būsimo dalinio branduolį. Po pučo šie „branduoliai" išaugo į batalionus. Kai jie buvo pasirengę priimti kareivius, buvo paskelbtas pirmasis šaukimas į Lietuvos kariuomenę. 1991 metų rudenį pirmieji kareiviai atėjo į Vilniaus batalioną, 1992 metų pavasarį pirmieji šauktiniai rinkosi Panevėžyje ir Kaune.

 

Jums teko vadovauti Kauno motodesantiniam batalionui nuo jo įkūrimo. Dirbote su pirmaisiais šautiniais kariais. Kas įsiminė iš to periodo? Kaip galėtumėte apibūdinti tuometinius karius?
Buvau Mokomojo junginio vado pavaduotojas. Dar iki pučo nuvykau į Kauną, kur susikūrė kuopa. Man buvo pavesta jai vadovauti. Ten radau 30-40 labai motyvuotų jaunuolių. Ėmėmės aktyvaus kovinio rengimo. Tuo metu tarp besikuriančių Lietuvos kariuomenės dalinių ir sovietų kariuomenės tvyrojo įtampa. Kaip ir visoje Lietuvoje, pučo metu gavome nurodymą priešintis, jei bus puolama Aukščiausioji Taryba. Buvome pasiruošę prireikus duoti atkirtį. Turėjome keletą ginklų, kuriais galėjome apginkluoti 10-15 žmonių. Pakeitėme dislokacijos vietą, buvome paruošę pasalas įvairiose Kauno vietose.

 

Tuo metu Kaunas ir jo apylinkės buvo labai militarizuoti.
Taip, ten buvo dislokuota 7-oji oro desanto divizija. Nesitikėjome rimčiau pasipriešinti, tikslas buvo duoti atkirtį ir pademonstruoti priešinimąsi. Tačiau kiek vėliau gavome nurodymą atvežti ginklus į Vilnių. Buvo paskutinė pučo diena. Sudėjau visus ginklus į vieną turėtą automobilį. Vilnius buvo apsuptas sovietų kariuomenės, mūsų mašiną stabdė, tačiau mes nestojom ir pralėkėm pro jų postą. Priešingai nei tikėjausi, - niekas nešaudė ir nesivijo. Sėkmingai pasiekėm Aukščiausiąją Tarybą. Po pietų viskas baigėsi, pučas žlugo. Situacija normalizavosi, toliau tęsėme kovinį rengimą. Nors sovietų kariuomenė dar Lietuvoje buvo, įtampa nuslūgo, santykiai pasikeitė.

 

1992 metų pavasarį pas mus atėjo pirmieji šauktiniai. Tai buvo taip pat aukštos motyvacijos kariai, išsilavinę (beveik visi buvo įgiję vidurinį išsilavinimą), nusiteikę entuziastingai. To šaukimo niekada nepamiršiu. Tokio entuziazmo daugiau neteko matyti. Tai buvo patys geriausieji, pirmieji Lietuvos kariuomenės kariai. Jie gi galėjo ir neiti, tada nebuvo jokių sąrašų, niekas nebūtų jų gaudęs. Kiek šaukėm, tiek atėjo. Ir net daugiau, nei galėjome priimti. Be jokios abejonės, jie taip pat buvo savanoriai, nes išvengti tarnybos tuo metu buvo įmanoma be jokių problemų. Lietuvoje vis dar buvo okupacinė kariuomenė, niekas negalėjo tiksliai numatyti, kaip toliau bus.
 
Persikėlėme į Karmėlavą, į buvusios pionierių stovyklos patalpas. Pradėjome šauktinius mokyti karybos, visi kartu 1992 metais dalyvavome rinkimuose į Lietuvos Respublikos parlamentą. Kai Vilniuje 1992 metais birželio 6 dieną įvyko pirmasis šauktinių paradas, visa brigada - penki ar šeši batalionai - išsirikiavo Katedros aikštėje, kariai prisiekė, mums buvo suteiktas „Geležinio Vilko" vardas. Keliais sunkvežimiais grįžome į Kauną. Dalyvavome dar viename parade prie Įgulos bažnyčios. Tai buvo dvasiškai pakylėtas laikotarpis. Toks pakilimas, tokia motyvacija būna prieš didelius įvykius, sukilimus ir paprastai baigiasi labai tragiškai, o šį kartą viskas baigėsi pergale prieš tokią imperiją, kuri, atrodytų, sugriūti negalėjo. Kiek mūsų tautai teko patirti nusivylimų po pakilimų XIX amžiuje ir vėliau, o mums teko garbė patirti ypatingą jausmą, kai laiminga pabaiga. To neįmanoma pamiršti.

 

Ilgą laiką ėjote atsakingas pareigas „Geležinio Vilko" brigadoje. Kaip vystėsi ši bene svarbiausia ir labiausiai pastebima reguliariosios kariuomenės pajėgų dalis? Kokia buvo brigada, kai jai vadovavote, kokia ji šiandien, kai yra Jūsų, kaip Sausumos pajėgų vado, žinioje?
Kai pirmą kartą išvažiavau mokytis į Vokietiją, palikau motodesantinę brigadą. Tuo metu joje buvo labiausiai akcentuojamas individualus kovinis rengimas. Didžiausia to meto problema buvo vadovaujančių kadrų parengimas, ne visi karininkai tuo metu buvo reikiamos kvalifikacijos. Ne visi išmanė procedūras, žinojo, kaip turi dirbti štabai, kovinis rengimas nebuvo pakankamai unifikuotas. Tada visi dirbo, kaip mokėjo, tačiau man atrodo, kad kareiviai ir tada buvo neblogai ruošiami. 1994 metais grįžęs į Lietuvą buvau paskirtas „Geležinio Vilko" brigados štabo viršininku. Situacija jau buvo pagerėjusi, buvo daugiau koordinavimo. Bundesvero akademijoje įgijau naudingų žinių, supratau, kaip viskas turi veikti. Skatinamas brigados vado Česlovo Jezersko, pradėjau aktyviai stiprinti silpniausią grandį. Pradėjome diegti standartines procedūras, standartinį sprendimo priėmimo procesą, vieningą kovinį rengimą, ryšių procedūras, vieningą struktūrą. Jei norim pasiekti operatyvinio meno rezultatų, turim išmokti koncentruoti savo pastangas viena kryptimi, padaliniai negali veikti skirtinga maniera, vadovautis skirtingais principais ir standartais. 1995 metais buvau paskirtas brigados vadu. Pradėjom intensyvų kovinį rengimą. Prioritetas buvo štabų mokymai. Reikėjo išmokyti štabus dirbti, priimti sprendimus, veikti koordinuotai brigados ir batalionų lygmenimis. Didelis dėmesys buvo skirtas žvalgybos padaliniams kurti, sąveikai ir ryšiams. Kiekvienais metais rengdavome taktines pratybas su vienu batalionu ir štabo pratybas su visų batalionų štabais. Manau, kad per tuos metus pavyko pasiekti neblogų rezultatų. Sukūrėme neblogus žvalgybos padalinius, unifikavome valdymo procesą. Brigadoje visų lygių vadai suprato, kaip prireikus reikėtų veikti.

 

Dabar yra visai kitas kokybinis lygmuo palyginti, kas buvo prieš 10-15 metų. Užaugo nauja karininkų karta, parengta pagal vieningą programą, daugybė karininkų yra mokęsi NATO akademijose. Karo akademiją baigusių būrių vadų juk nebereikia mokyti, ką jie turi daryti. Brigada bendradarbiauja su Danijos divizija, surengta daugybė bendrų mokymų, puiki sąveika dabar išvystyta ne tik brigados viduje bet ir su užsienio partneriais. Vieningos standartinės procedūros, vieningi reikalavimai, kurių laikosi visi nuo „viršaus iki apačios". Anksčiau mes mokėmės, kaip reikia veikti, koks turi būti procesas nuo užduoties gavimo, sprendimo priėmimo ir įsakymo parengimo. Dabar tai - visiems savaime aišku, tokių problemų nebepasitaiko. Dabar mokomės, kaip geriau atlikti gautą užduotį, galim spręsti taktinio pobūdžio klausimus: kaip geriau atlikti stabdymo ar gynybos veiksmus įvairiose situacijose, kaip padaryti priešui kuo daugiau nuostolių. Dabar mums svarbiausias klausimas, kaip geriau atlikti užduotį, o ne kaip apskritai atliekamos užduotys.

 

Dar 1994 metais Lietuva išreiškė politinę valią įstoti į NATO. Ar sunkus buvo Lietuvos kariuomenės kelias ruošiantis integruotis į NATO, atitikti Aljanso keliamus reikalavimus? Ką kariuomenė pasiekė šiame kelyje (dažnai sakoma, kad ką nors vertingo gautum, turi paaukoti ką nors brangaus), galbūt ir mums teko ką nors paaukoti dėl NATO?
Vėlgi vertinsiu tai iš savo taško - taktinio lygmens. Kas yra tie NATO reikalavimai, tie NATO standartai, kuriais taip dažnai buvo spekuliuojama? Pirmiausia tai yra kalba. NATO šalių kariuomenės susikalba vartodamos anglų kalbą. Taip pat - taktiniai ženklai, kuriuos naudoja visos NATO šalys, tam tikros ryšių procedūros. Visoms NATO kariuomenėms būdingas įsakymas, susidedantis iš penkių elementų. Tačiau yra daugybė dalykų, kuriuos kiekviena NATO kariuomenė daro savaip. NATO standartai yra būtiniausi dalykai, kurie padeda skirtingoms NATO kariuomenėms susikalbėti ir sąveikauti. Savo kariuomenėje mes pradėjome iš dalies taikyti NATO procedūras dar 1994 metais, tai buvo tie patys ženklai, žymėjimo ant žemėlapių tvarka ir t. t. NATO šalių stebėtojai, dalyvaudavę mūsų pratybose, dėl to neturėdavo jokių pastabų. NATO narystės veiksmų planas (angl. Membership Action Plan, MAP) buvo daugiau politinių sprendimų procesas. Kariniu požiūriu stojimas į NATO didesnių keblumų nesukėlė. Mūsų kariuomenė jauna, mes neturėjome nacionalinių procedūrų, kai kur naudojomės sovietinėmis, kartu perimdami ir NATO procedūras. Tarkime Lenkijai, Čekijai ar Vengrijai šiuo požiūriu buvo sunkiau. Joms reikėjo persiorientuoti, mokytis, jos turėjo atsisakyti sistemos, prie kurios buvo įpratę. Mes tai padarėm dinamiškiau. Kai kūrėme Lietuvos ir Lenkijos batalioną, Lenkija jau buvo NATO narė, mes - dar ne, tačiau šioje srityje mums buvo lengviau, nes jau seniai taikėme tas procedūras, o jie dar tik mokėsi.

 

Dėl narystės NATO mums faktiškai neteko nieko paaukoti, mes visom prasmėm išlošėm. Gavom saugumo garantijas, galimybę mokytis, dalyvauti tarptautiniuose mokymuose, gavome labdaros, naudojamės patarėjų paslaugomis. Kiekvienos šalies kariuomenės organizavimas yra kiekvienos NATO šalies vidaus reikalas, niekas į tai nesikiša.

 

Jums teko vadovauti Mokymo ir doktrinų valdybai. Ar daug problemų tuomet buvo kovinio rengimo procese. Ar Lietuvos kariuomenėje padėtis šioje srityje buvo gera, galbūt pastebėjote trūkumų?
Kai sugrįžau iš Vokietijos, kur buvau Lietuvos karinis atstovas, supratau, kad šioje srityje yra daug pažangos. Daug kas buvo perimta iš galiojančių NATO dokumentų. Buvo ir problemų, kai kas dar vadovavosi senais dokumentais kovinio rengimo srityje. Kovinio rengimo unifikavimas dar nebuvo iki galo sutvarkytas. Ką tik buvome tapę NATO nare. Pagrindinis kovinio rengimo tikslas buvo vykdyti tarptautinius įsipareigojimus. Visas kovinis rengimas buvo orientuotas į karių rengimą tarptautinėms misijoms. Kovinis rengimas, kuris buvo reikalingas daliniams Lietuvos viduje, išsiderino. Priėmimo į NATO euforija taip mus paveikė, kad absoliučiai nustojome galvoti apie šalies gynybą. Vyravo tikėjimas tam tikra iliuzija, kad NATO turi mus ginti, o mums pakaktų atlikti pagalbinį vaidmenį. Buvo susikoncentruota į ekspedicinių pajėgų rengimą. Nors tuometinis KASP vadas tokiai vizijai nepritarė teigdamas, kad senbuvės NATO šalys nenaikino savo teritorinės gynybos vienetų (pvz., Home Guard), vis dėlto to nebuvo paisoma, todėl tik ekspedicinių pajėgų prioritetas ypatingai neigiamai paveikė KASP. Tuo metu šios pajėgos pavirto tam tikru administruojančiu padaliniu. Savanoriams buvo pavesta vykdyti tam tikras taikos meto užduotis ir skirti karius į reguliarius kariuomenės vienetus ten, kur jų pritrūktų. KASP nustojo vykdyti padalinių kovinį rengimą taip, kaip jie buvo įpratę. Susiklostė situacija, kad nei KASP, nei reguliarioji kariuomenė nebesirūpino rengimusi ginti Lietuvos teritoriją. Tai buvo NATO euforijos periodas. Lietuvos kariuomenė save suvokė tik kaip NATO narę, nebematė savęs veikiančios savarankiškai.

 

Vadovaujate Sausumos pajėgoms, gausiausiai ir svarbiausiai kariuomenės daliai. Kas pasiekta nuo jų atsiradimo, ką dar reikėtų tobulinti?
Didelis pasiekimas yra Taikos meto užduočių operacinių pajėgų įkūrimas. Tai visiškai naujas reiškinys Lietuvos kariuomenėje. Ankščiau šios užduotys buvo „išmėtytos" įvairiems kariuomenės daliniams. Dabar visi šie uždaviniai yra pavesti vienam operaciniam dariniui, kuris visą laiką budi ir gali reaguoti į įvairaus pobūdžio grėsmes - nuo stichinių nelaimių iki Lietuvos suvereniteto pažeidimo atvejų, bet kurioje Lietuvos vietoje jis gali būti aktyvuotas per 8 valandas. Tai penkios visavertės pėstininkų kuopos (viena jų - iš Birutės bataliono, keturios - iš KASP), taip pat Inžinerijos būrys, Žvalgų būrys, logistinės paramos elementai ir t. t. Tai tikras pėstininkų batalionas su visais aptarnaujančiais ir ugnies paramos padaliniais. Šios pajėgos buvo metus rengiamos veikti kartu. Dabartinėje situacijoje, kai turime nepilnus dalinius, kuriuose yra mažai kareivių, negali vykti normalus kovinis rengimas, tai gera išeitis. Sujungę šiuos nepilnus pajėgumus į vieną darinį, turime visavertį kovinį rengimą, taip pat turime budintį vienetą. Tai Lietuvos reagavimo pajėgos, atitinkančios NATO greitojo reagavimo pajėgų darinį (angl. NATO Reaction Forces, NRF). Karinė vadovybė ateityje ketina šį projektą plėsti ir galbūt įtraukti Karinių jūrų pajėgų, Karinių oro pajėgų ir Specialiųjų operacijų pajėgų elementus tokio pobūdžio pajėgoms sustiprinti.

 

Dar viena Sausumos pajėgų aktualija yra žvalgybos padalinių atgaivinimas. Šiuo metu žvalgybos būrius brigadoje turime tik dviejuose batalionuose ir „apkarpytą" žvalgybos kuopą. Tiesa, dabar nelabai palankus metas, nes trūksta ir karių, ir pinigų. Nepaisant to, pradėjome integruotą žvalgybos padalinių rengimą įtraukdami ir KASP žvalgybos padalinius. Rengiami bendri seminarai, bendros analizės, bendros pratybos, nustatėme bendrus standartus visiems Sausumos pajėgų žvalgams. Mums labai padeda Žvalgų mokykla. Beje, ji greitai taps dar vieno mūsų rengiamo projekto - Sausumos pajėgų Mokymo centro - dalimi. Ketiname sukurti tokį mokymo centrą, kuriame būtų centralizuotai rengiami visi mums reikalingi specialistai. Šiuo metu visi reikalingi kursai organizuojami įvairiose Mokymo ir personalo valdybos institucijose. Mes norime viską surinkti į vieną vietą ir unifikuoti specialistų rengimą. Kai bus rengiamas vienas ar kitas kursas, suvažiuos reikiamas skaičius žmonių iš dalinių, instruktorius rinksime taip pat iš dalinių. Pasibaigus kursui, visi sugrįš į nuolatinės dislokacijos vietas, vedusiems kursą instruktoriams nereikės po to sėdėti likusį laiką be darbo. Įgyvendinant naują mokymo sistemą mums pažadėjo padėti Europoje dislokuotų JAV pajėgų 7-oji armija.

 

Kitas svarbus projektas yra nauja KASP kovinio rengimo koncepcija. Ankščiau seniai tarnaujantis savanoris kartu su naujokais būdavo viename padalinyje, senbuvis kartodavo penkis metus iš eilės tas pačias temas, kol jam nusibosdavo ir galiausiai jis išeidavo iš tarnybos. Dabar savanorius pradėjome skirstyti į tris kategorijas pagal patirtį ir pasirengimo lygį. Pirmoji kategorija - „formuojami pajėgumai". Norintys tapti savanoriais, turi išeiti bazinio rengimo kursą, po to yra atrenkami. Tada jie patenka į antrąją kategoriją - „rengiami pajėgumai". Pirmus metus antrosios kategorijos savanoriai 20 dienų rengiami veikti individualiai ir baigia specialistų (kulkosvaidininkų, granatsvaidininkų ir t. t.) kursus. Antri metai skirti rengti skyrių, treti - būrį. Tada kariai patenka į trečiąją kategoriją - „parengti pajėgumai". Jiems jau galima taikyti kolektyvinį rengimą kuopos sudėtyje ir kelti taktines užduotis. Parengtus vienetus galima siųsti į misijas, priskirti Taikos meto užduočių pajėgoms. Individualiai ruošti jų nebereikia.

 

Kitas mūsų tikslas integruotas Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas" ir KASP rengimas akcentuojant gynybą. Mūsų manymu, „Geležinis Vilkas" ir KASP turi būti rengiami kaip atskiri vienetai ir jokiu būdu neturi būti taip, kad savanoriai papildo reguliariosios kariuomenės dalinių trūkstamus etatus. Savanoriai turi turėti savo aktyvųjį rezervą, o reguliarioji kariuomenė turi būti papildoma iš savų rezervų. Tokiu būdu mes atgaiviname ir KASP rinktinių štabus, kaip operacinius, o ne administracinius.

 

20 metų esate kariuomenėje. Kaip galėtumėte apibendrinti jos raidą? Ką kariuomenė pasiekė per šiuos metus, koks pasiekimas, Jūsų nuomone, yra svarbiausias?
Dvidešimt metų nemažas laiko tarpas. Per šį laiką kariuomenė nuolatos vystėsi, man teko garbė stebėti tą procesą. Galiu pasakyti, kad kariuomenė yra viena moderniausių struktūrų visoje Lietuvoje. Nei vienoje institucijoje nerasite tiek užsienio kalbų mokančių ir tokią plačią patirtį turinčių žmonių. Mes turime gerus karininkus, gerus seržantus, turbūt kas antras jų yra mokęsis užsienyje, dalyvavęs tarptautinėse pratybose ar misijoje.

 

Turbūt svarbiausias dabartinių laikų laimėjimas yra narystė NATO, kuri teikia mums didžiules saugumo garantijas.

 

Kariuomenė nuolat keitėsi. Vienaip ji atrodė dvasinio pakilimo laikais 1990-1992 metais, kitaip - konsoliduotų pastangų ruoštis ginti savo šalį laikais 1994-2000-aisiais. Po to buvo narystės NATO pradžios laikai, kai visas dėmesys buvo nukreiptas į išorę, į dalyvavimą tarptautinėse operacijose. Kiekvienas etapas buvo svarbus ir reikšmingas, įgyta neįkainojamos patirties, visą tą laiką kariuomenė progresavo. Yra dar kur vystytis, vis dar netrūksta problemų: lėšų stygius, personalo komplektavimas, tam tikros rūšies ginkluotės stygius: ypač priešlėktuvinės, prieštankinės ir kitos, skirtos gynybai. Ką turime vertingo, tai tikrai neblogą personalą, gerus profesionalus. Labai gerai, kad tiems žmonėms nereikėjo transformuoti sovietinės sąmonės, perlaužti sovietinės karinės patirties. Dauguma tarnaujančių - jauni žmonės, įgiję išsilavinimą Vakaruose. Jie kūrė kariuomenę praktiškai „nuo nulio". Tai yra didžiulis pranašumas prieš mūsų kaimynus iš Rytų Europos. Taip pat ir prieš kai kurias Lietuvos Respublikos institucijas.

 

Kokia kryptimi, Jūsų manymu, kariuomenė gali vystytis ateityje?
Kariuomenės vadas tai yra labai aiškiai suformulavęs, tai matyti ir Lietuvos kariuomenės doktrinoje. Pirmiausia - tai Lietuvos gynyba ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymas. Manau, kad artimiausius 3-4 metus pagrindinį dėmesį skirsime gynybinių operacijų tematikai. Turėsime sugrįžti prie taip vadinamos teritorinės gynybos koncepcijos. Manyti, kad mus apgins kiti, jei nebūsime pasiruošę gintis patys, yra naivu. Tiktai vykdydami NATO sutarties 3-iojo straipsnio reikalavimą gintis patiems ir būti pasirengusiems vykdyti priimančiosios šalies paramą, galime tikėtis karinės pagalbos pagal 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį, kuris garantuos kolektyvinę gynybą. Pirmiausia turime pradėti gintis patys, išlaikyti savo krašto teritoriją, kad čia galėtų ateiti NATO parama.

 

Dalyvavote kariuomenės kūrimo procese nuo pat jo pradžios. Ar dabartinis rezultatas atitinka tuometinius Jūsų lūkesčius?
Visada gali būti geriau. Personalo kokybė, santykiai su sąjungininkais - visa tai yra labai gerai. Bet pati kariuomenė praeityje yra patyrusi keletą kataklizmų ir krizių, kurios nuo jos pačios nepriklausė. Kariuomenei visada trūko finansavimo, ypatingai jo trūksta dabar. Kariuomenė turi didelį potencialą vystytis, jei bus skirta deramai dėmesio, rezultatai ateityje gali pranokti lūkesčius. Mentaliteto ir profesionalumo pakanka jau ir dabar, tiesiog savo uždavinius galėtume spręsti efektyviau ir greičiau, jei turėtumėme deramą materialinę bazę. Manau, kad dabar esame gerame kelyje. Naudodamasis proga, norėčiau pasveikinti visus tuos, kurie prieš 20 metų pradėjo tarnybą KAD ir jam pavaldžiose įstaigose, taip pat ir tuos, su kuriais tebetarnaujame Lietuvai.

 

Kalbino Karolis Zikaras, „Krašto apsauga“

KAM nuotr. archyvo nuotrauka

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodassecimg

 
Biudžetinė įstaiga, kodas Juridinių asmenų registre 188602751.
Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius, tel. 8 (706) 70750, faks. (8 5) 264 8517, el. paštas [email protected]
PVM mokėtojo kodas LT100001016116
© Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
Sprendimas: Fresh Media